Aukse, Author at Garden Stories

NUO KOVO IKI KOVO

2021-03-012022-02-22

Pirmoji savaitės diena, pirmoji naujo mėnesio diena ir pirmoji pavasario diena. Tokią progą reikia pažymėti :). Padariau trumpą apžvalgą, kaip keitėsi mano želdynas per metus. Kiekvienais metais pasitvirtinu sau, kad niekada nebus pasikartojančio vaizdo, nes kiekvieną pavasarį viskas kitaip – temperatūra, kritulių kiekis, augalų branda. Želdynas absoliučiai kintantis objektas ir tai labai smagu, nes niekada nebus jau matyto vaizdo. Kai baigsite žiūrėti ir skaityti, sugrįžkite prie pirmosios ir paskutiniosios nuotraukų: tas pats metų laikas, tas pats želdynas, o kaip skirtingai viskas atrodo!

Praeitų metų ankstyvą kovo metą dekoratyviniai česnakai pradėjo sparčiai dygti ir, pjaunant pernykščius daugiamečių gėlių ir varpinių augalų stiebus, tik ir reikėjo dairytis, kad neužliptum ant jų kyšančių nosyčių. Šiemet, prabuvę po giliomis sniego pusnimis, jie dar neskuba rodytis.

Balandį pasitiko pirmieji narcizų žiedai ir gražiai sužaliavę smailiažiedžiai lendrūnai Calamagrostis x acutiflora ‘Karl Foerster’ ir Calamagrostis x acutiflora ‘Waldenbuch’. Pastarieji buvo pasipuošę labai gražios salotinės spalvos lapais, kurie gavę stipresnių šalnų, nukentėjo kiek daugiau, nei jų tamsiai žali broliai ‘Karl Foerster’.

Gegužės mėnesį jau pilnai žydėjo tulpės, narcizai, daugiažiedės karpažolės Euphorbia polychroma ir plačialapės bruneros (Brunnera macrophylla).

Birželis buvo labai sodrus ir spalvingas: katžolės Nepeta Faassenii ‘Walker’s Low’ siautėjo kartu su žaviosiomis žiognagėmis Geum ‘Totally Tangerine’. Šią žiognagę labai mėgstu dėl jos gero ūgio, gausaus ir ilgo žydėjimo, dekoratyviųjų savybių. Būtinai kada nors jai skirsiu atskirą postą. Šiam duetui pritarė aukšti dekoratyviniai česnakai Allium ‘Mount Everest‘, Allium ‘White Giant‘, Allium rosenbachianum, Allium ‘Ostara’.

Liepą viskas itin stipriai suvešėjo. Lendrūnai Calamagrostis x acutiflora ‘Karl Foerster’ stovėjo mūru. Virblės Achnatherum calamagrostis išdykėliškai nugulė taką. O snapučių Geranium ‘Brookside’, šalavijų Salvia nemorosa ‘Lubecca’, katžolių Nepeta Faassenii ‘Walker’s Low’ ir zundų Eryngium planum mėlis suteikė ramybės šioje beprotiškoje gausoje. Augalai augo, kaip ant mielių, nes birželio mėnesį gausiai gavo lietaus.

Rugpjūtį želdynas lengvai gelstelėjęs, vietomis net rustelėjęs, nes kentė stiprias sausras. Jau juntama praeinančios vasaros nostalgija. Virblės, lendrūnai ir šluotsmilgės pakeitę šukuosenų spalvas. Blond visai jiems tinka :).

Rugsėjį gėlynas pasitinka solidžiomis rubino spalvomis. Patamsėjusios sunkios kemerų Eupatorium maculatum ‘Riesenshirm’ galvos kyšo aukščiau visų, šilokas Sedum ‘Autumn Joy’ sudaro puikų foną soruolei Pennisetum alopecuroides ‘Red Head’, šiurkščialapis astras Aster novae-angliae ‘Septemberrubin’ demonstruoja savo nuostabios spalvos žiedus, o chrizantemos Chrysanthemum ‘Dernier Soleil’ žiedai šviečia lig rudeninė saulė.

Auksu spindintis spalio mėnuo.

Spalvos lapkritiniame želdyne jau rimsta, tik raudoni obuoliukai ant rojaus obels ir suolas matomi iš toli.

Gruodis buvo beveik besniegis, bet užtat kokio grožio šerkšnas! Ir ne vienas. Žiedų nėra, bet gėlynas yra, nežiūrint, kad jau žiema.

2021 -ųjų sausis davė ir dribtelėjo. Tiek sniego jau seniai nebuvo. Pradžioje dekoratyvinės žolės dar laikėsi, bet vėliau palūžo net patys tvirčiausi miskantai ir lankstūs lendrūnai.

Vasario išbandymai šalčiu. Tačiau pusnynuos miegantiems augalams šalčiai nebuvo baisūs.

Pavasaris atėjo pagal grafiką. Kovo 1-ai dienai sniego bebeik nelikę, snieguolės ir erančiai sukrovę pirmuosius žiedus, vieversys danguje giesmeles gieda, naujas sezonas prasideda!

Pirmieji laukiantys pavasario darbai – gėlynų valymas. Šiais metais nebus lengva tą daryti, nes viskas labai sugniuždyta, priplota prie žemės. Tačiau rankos, išsiilgę žemės, labai nori imtis tų pirmųjų darbų.

Su pavasariu visus!

Augalai vazonuose

DARŽAS ANT PALANGĖS

2021-02-262022-02-22

Palangės daržininkystė – su dideliu potencialu: svogūnų laiškai, salotų, sultenių ir špinatų daigai gali puikiai startuoti ant palangės. Daržas ant palangės taip pat gali būti tarpinė stotelė daigų paauginimui. Pradėję nuo svogūnų laiškų stiklainėliuose, kiek vėliau galime pasisėti salotų daigams. Jas sėkime į dėžutes. Pasirinkime kelių skirtingų spalvų ir faktūrų salotas, kad akims būtų smagiau stebėti augimo procesą ir, žinoma, palangė atrodytų dekoratyviau. O ką jau bekalbėti apie būsimą serviravimą lėkštėje. Salotų sėjimui labai tiks plastikinės dėžutės su dangteliu nuo vaisių (pvz. vynuogių). Dėžutei – daugkartinis panaudojimas, o jums tobulas mini šiltnamis. Kol sėklos sudygs dangtelį laikome uždarytą, kad susidarytų tinkamas mikroklimatas, būtų šilta ir drėgna. Gražiai aprasojęs dangtelis – geras ženklas. Kai pastebime pirmuosius daigelius, savo improvizuotą „šiltnamį“ vėdiname, kad augintiniai nešustų. Laistome į lėkštelę dėžutės apačioje. Lieti vandens ant gležnų daigų tikrai nereikia. Paaugusias galėsime išpikuoti į didesnius lovelius ir užsiauginti salotų derlių balkone, terasoje ar darže. Tuo pačiu principu auginame špinatus, gražgarstes, sultenes.

Labiau nekantriems, yra vienas geras triukas, kurį sužinojau iš nuostabios savo kaimynės ir kuriuo visada pasinaudoju pavasarį, norėdama greičiau sulaukti pirmojo salotų derliaus. Patarimas genialiai paprastas – nusiperki salotų vazonėlyje, nupjauni jas, palikdamas apie 3 cm stiebelius, šiek tiek lengvai apkarpai padžiūvusias šakneles (jeigu reikia) ir pasodini į vazoną ant palangės, šiltnamyje, balkone arba darže! Neužmirštam palaistyti, tačiau persistengti su laistymu irgi nereikėtų!

Patarimai

Geriausia ‚palanginei‘ daržininkystei tiks langas orientuotas į rytus. Saulė nenudegins daigų, o palepins pirmaisiais savo spinduliais, suteikdama daugiausia energijos augalams.
substratas į kurį sėsime turi būti skirtas daigams auginti, lengvas, purus, ir gerai sudrėkintas.
temperatūra palankiausia sėklų dygimui yra 20-25 laipsniai šilumos. Galima daiginti vonioje ant šildomų grindų, bet labai svarbu stebėti, kad pasirodę pirmieji daigeliai gautų šviesos, nes kitaip jie ištįs.

Sėja nuostabi meditacija, o augalui skirtas dėmesys sugrįš puikiu derliumi.

Augalai vazonuose

VAZONINĖ SODININKYSTĖ

2021-02-222022-02-22

Saulė per lango stiklą jau šildo, varvekliai nuo stogų tįsta, paukščiai plyšauja. Laikas pamąstyti, ką sėsime ir sodinsime. Aš varčiau savo nuotraukų archyvą ir pagalvojau, kad pasidalinsiu, ką auginau praeitą sezoną vazonuose. Nors gėlynų sodyboje tikrai netrūksta, bet visada smagu prieš įžengiant į namus akimis paliesti, ranka perbraukti ar užuosti augalus, augančius prie pat durų.

Kiekvienais metais prie namo, po langais, sodinu į vazonus įvairių augalų kompozicijas. Dažniausiai idėja, kaip viskas turi atrodyti, gimsta labai spontaniškai. Buriu su tuo, ką turiu po ranka. Praeitais metais vasario mėnesį „netyčia“ prisipirkau kanų ir jurginų. Ūmaus apsipirkimo metu labiausiai akis traukė šiltos oranžinės ir persikinės spalvos, todėl kai jau atėjo laikas viską susodinti į vietas, man kilo mintis, sukurti kažką šiek tiek egzotiško. Tuo labiau, kad šiltnamyje turėjau keletą gražiai peržiemojusių bronzinių pankolių.

Kaip visada, pasirodė, kad turiu per mažai vazonų, tad nusprendžiau jų nusipirkti daugiau. Įsigijau didelių (10-15 l) keramikinių „puodų“, tuo pačiu aplankiau vienmečių augalų augintojų šiltnamius, kur nusipirkau keletą papildomų augaliukų savo kompozicijoms.

Smagiausias darbas sugrupuoti augalus. Dariau dvi grupes vazonų. Viena jų buvo po virtuvės langu, o kita – pietinėje namo pusėje, kur ištisą dieną spigina saulė.

Virtuvinę mano vazonų kompaniją sudarė prieskoniniai augalai (čia kad visada būtų po ranka) ir jurginai su serenčiais, nes norėjau truputį tokios nostalgiškos nuotaikos, kad primintų močiučių darželį.

Sodinau šiuos prieskoninius augalus: baziliką, čiobrelį, kelias petražoles, tris skirtingų rūšių mėtas ir rozmariną.

Juodo namo fone baltai žydintys augalai visada patraukia dėmesį, todėl nusprendžiau pasodinti baltų, smulkiais žiedeliais žydinčių jurginų, kurie labai dailiai atrodė su rusvais bronzinio pankolio lapais.

Žemaūgiai jurginai ‘Bambino’, vienmetė karpažolė (Euphorbia hypercifolia) ir pankolis (Foeniculum vulgare) ‘Giant Bronze’

Pietinei vazonų kompozicijai rinkausi pankolius, kanas, ricinžolę, gauras, siauralapius lakišius ir šalaviją ‚Amistad‘. Jiems į kompaniją iš grunto kasiau daugiametę viksvą (Carex comans) ‚Bronze‘ dėl jos itin įdomios lapų spalvos ir tekstūros.

Viksva (Carex comans) ‚Bronze‘ ir pankolis ( Foeniculum vulgare) ‘Giant Bronze’

Siauralapis lakišius (Bidens ferulifolia)

Visą vasarą iki rudens vieni žiedai keitė kitus, kai kas jautėsi geriau, kai kas prasčiau, bet finišo tiesiąją rudenį sėkmingai pasiekė visi. Dekoratyvumas buvo išlaikytas iki pat stipresnių šalnų.

Keletas pastabų dėl priežiūros:

gruntas vazonuose – kompostinė žemė, maišyta su vandenį sugeriančiomis granulėmis. Jos yra būtinos, jeigu norite, kad augalai neskurstų dėl drėgmės trūkumo karštomis vasaros dienomis.
laistyti, pietinėje namo pusėje augančius, vazonus tikrai reikia beveik kasdien, todėl idealiausia būtų iš anksto pasirūpinti vandens šaltiniu, kuris būtų po ranka (laistytuvai, laistymo žarnos).
savo augalus vazonuose aš tręšiau vienmetėms gėlėms skirtomis trąšomis. Tą dariau tik birželio mėnesį vieną kartą per savaitę, kad augalai sustiprėtų ir pradėtų krauti daugiau žiedų. Rekomenduotina tręšti visą vasarą, jeigu yra laiko, noro ir įkvėpimo. Žiedų tikrai bus gausiau.
Skinti nužydėjusius žiedynus būtina, nes vienmetės gėlės tuomet nebrandina sėklų ir žydi gausiau, bei atrodo kur kas dekoratyviau.

baltasis gelynas

BALTASIS GĖLYNAS

2019-07-122022-02-22

Baltu sodu ar gėlynu šiais laikais nieko nenustebinsi. Daugiamečių baltų augalų asortimentas tikrai platus, yra iš ko rinktis ir kurti gražias kompozicijas. Mano nuomone, šviesūs augalai gražiau žiūrisi pavėsingose vietose, jie tarsi švyti ir atsiskleidžia visu savo grožiu. Pasisodinti baltąjį gėlyną buvo sena mano svajonė.

2016 metų pavasarį, kai užbaigėme, dar senelio statyto, namo renovaciją, tęsdama močiutės darželio tradicijas, suprojektavau baltąjį gėlyną. Močiutė priešais namus, kiek tik pamenu, visada turėjo savo dailų gėlių darželį, žydėdavusį įvairiaspalviais žiedais iki rudens.

Namo fasadas po remonto buvo visiškai asketiškas, be pagražinimų ir užuominų į kaimišką stilių. Iš anksto žinojau, kad namą dažysime juodai, Lietuvoje ne visai įprasta spalva. Taip pat žinojau, kad priešais namą bus baltas gėlynas. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad ne visi baltajame gėlyne žydintys augalai yra tyros baltos spalvos. Sakyčiau balta, pagardinta rožiniu atspalviu, su žydros spalvos rūkeliu.

Kurdama gėlyną ir galvodama, apie augalų pasirinkimą, išsikėliau tokias užduotis:

Gėlynas atgręžtas į šiaurinę pusę, todėl turėsiu rinktis pavėsį mėgstančius augalus.
Augalų žydėjimas, pageidautina, nenutrūkstantis per visą sezoną.
Kad gėlynas turėtų apimtį ir tūrį, nebūtų plokščias, reikia vertikalių ir struktūriškų augalų.
Dekoratyvinės žolės – privalomos.
Numatytas plotas kiek įmanoma turi būti tankiau užsodintas, kad reikėtų kuo mažiau ravėti.
Privalėsiu rinktis iš mano turimų augalų, kad nereikėtų išlaidauti ir pirkti naujų.

Gėlyno matmenys: 10 m ilgio ir 2 m pločio. Pirmiausia paeskizavau ant nuotraukos, kaip norėčiau išdėlioti augalus, kokie būtų jų aukščiai ir tūriai. Piešimas – ne mano pašaukimas, todėl vaizdas gavosi labai elementarus, lyg vaikiška ranka pakeverzotas. Bet piešdama jau žinojau, kokius pagrindinius augalus panaudosiu gėlyne. Perkračiusi mintyse, ką aš auginu, išsirinkti nebuvo labai sunku. Pasirinkimas, švelniai tariant, buvo kuklus. Reikėjo suktis su tuo, kas buvo po ranka. Taigi į sąrašą buvo įtraukti šie augalai:

Brunnera macrophylla ‘Jack Frost’ (Plačialapė brunera) priekiniam planui. Jos lapai sidabriškai baltai marginti, mėgsta pavėsį, ilgai išlaiko dekoratyvumą, žydi švelniai melsvais smulkiais žiedeliais balandžio pabaigoje.
Dicentra spectabilis Alba (Dailusis auskarėlis) įterpiau, kaip tikrai atsparų pavėsiui augalą ir baltos spalvos užtikrinimui gėlyne gegužės mėnesį.
Didžioji astrancija (Astrantia major) ‚Sunningdale Variegated‘ atsakinga už žydėjimą birželio mėnesį. Jau pavasarį ji išleidžia nuostabiai gražius lapus netaisyklingos formos gelsvais pakraštėliais, kurie vasaros eigoje pažaliuoja. Jos žiedai balkšvi, bet viduriukas švelniai rožinis. Žydi labai gausiai ir iki pat šalnų.
Calamagrostis x acutiflora ‘Karl Foerster’ (Smailiažiedis lendrūnas) viena mano mėgstamiausių dekoratyvinių žolių, tinkanti beveik visur. Labai ilgas dekoratyvumas, struktūriškumas, nereiklumas, prisitaikymas prie esamų sąlygų. Greitai auga, bet neagresyvus, neplinta į šonus. Šiam augalui buvo skirta misija ne tik mojuoti savo aukštas smailas žiedynų šluoteles visą vasarą ir rudenį, bet ir palaikyti gėlyno vaizdą žiemą.
Phlox paniculata ‘David’ (Šluotelinis flioksas) galiniam planui. Tai aukštas flioksas, tikrai gausiai žydintis nuo liepos mėnesio, sniego baltumo žiedais. Žiedynai stambūs, o žydėjimą kartoja rudenį, jeigu peržydėję laiku nukerpami. Gali augti pusiau pavėsyje (jau išbandytas mano sode Vilniuje). Dar labai skaniai kvepia, tai privalumas, nes augs po pačiais namo langais. Ir dar viena gera jo savybė – suauga į tvirtus stambius kerus, gerai išsilaikančius per visą žiemą.
Japoninė plukė (Anemone japonica) žydi blankiai rausvais žiedais rugpjūčio mėnesį, gali augti pavėsyje, po žydėjimo ilgai išlieka struktūriški ir labai gražūs sudžiūvę jos žiedynai. Nereiklus augalas. Šioks toks minusas – reikia poros metų, kad įsitvirtintų ir pradėtų žydėti visu pajėgumu.
Echinacea purpurea ‘White Swan'(Ežiuolė) pradeda žydėti liepos mėnesį ir baltuoja tikrai ilgai. Gal jų žydėjimas pavėsyje nėra toks įspūdingas, kaip saulėkaitoje, bet gražus žiedynas ir žiemą ilgai išlieka sėklų dėžutės. Be to jos sėjasi ir tai man patinka, nes gėlynui suteikianti spontaniškumo.
Paprastasis buksmedis (Buxus sempervirens). Įstrižas buksmedžio juostas įterpiau į gėlyną, norėdama, kad ir žiemą matytųsi jo karkasas. Be to buvau pasidauginusi buksmedžių, pirkti jų nereikėjo, tiko augimo sąlygos (šiaurinė namo pusė), tai ir panaudojau. Žinant, kad šis visžalis krūmas nėra spartus augti, tai kol kas dar nežinau, ar šis sprendimas man pasiteisins. Kartais galvoju, kad gal tų juostų ir nereikia, nes šiuo metu jų tiesiog nesimato. Na bet laikas dar parodys. Iškasti juos galiu bet kada.

Vėliau į baltojo gėlyno gretas įsiliejo Japoninė plukė (Anemone hybrida) ‘Honorine Jobert’ ir didžiausia jo puošmena ‘ Thalictrum ,Splendide Album‘ (Sparnuotasis vingiris). Jis savo žiedynų debesis skleidžia nuo liepos iki pat šalnų, o vėliau impozantiški sėklynai dar ilgai pozuoja žiemos fotosesijoms. Pavasariniam žydėjimui užtikrinti užsisakiau mano mylimų baltų Fosterio tulpių (Fosteriana Tulip) ‚Purissima‘ ir žaliažiedžių (Tulipa Viridiflora) ‚Spring Green‘. Šias rinkausi dėl skirtingo žydėjimo laiko. ,Purissima‘ – vienos mano mylimiausių tulpių. Jos ankstyvos, aukštos, tvirtos, ilgai žydinčios ir dar kvapnios. ‚Spring Green‘ – vėlyvesnės, labai graži, elegantiška žiedo forma ir tikrai ilgai žydi.

Plačialapė brunera (Brunnera macrophylla) ‘Jack Frost’ ir Fosterio tulpės (Fosteriana Tulip) ‚Purissima‘

Dailusis auskarėlis (Dicentra spectabilis) ‚Alba‘

Didžioji astrancija (Astrantia major) ‚Sunningdale Variegated‘

Smailiažiedis lendrūnas (Calamagrostis acutiflora) ‚Karl Foerester‘

Šluotelinis flioksas (Phlox paniculata) ‚David‘

Thalictrum ,Splendide Album‘ (Sparnuotasis vingiris)

Baltasis gėlynas gyvuoja jau ne vieną ir ne du sezonus sezonus. Galiu pasakyti, kad idėja pasiteisino. Gal kiek trūksta žiedų įpusėjus birželiui, kai baigiasi dailiojo auskarėlio pavasarinis pasirodymas, o astrancijos dar tik ruošia rodyti savo švelnų grožį. Jau pernai šį trūkumą nusprendžiau taisyti baltomis rusmenėmis (Digitalis purpurea). Įsodinau keletą daigų, kurie šiemet jau baltuoja. Su laiku jos pasės savo palikuonis, kurie pripildys gėlyną ne tik baltumo, bet ir savo vertikalias žvakes kilstels aukštyn, taip suteikdamos gėlynui daugiau tūrio. Kol rusmenės pamažu sėsis, gėlyne vinguriuos sidabrinio metalo spiralės, tiesiog linksma instaliacija sezono pradžioje, o vėliau jos prilaikys purias vingirių garbanas. Dar vienas augalas birželio baltumui užtikrinti – miškinė lelija Lilium martagon ‚Alba‘. Žinau ji labai lėta, bet šios gražuolės verta palaukti.

Man patinka stebėti augimo procesą, matyti privalumus, taisyti trūkumus ir tobulinti gėlyną. Tai procesas, kurį aš labai myliu (lituanistai nebandykite manęs taisyti, nes žodis mėgstu neperteikia to, ką reiškia žodis myliu).

Uncategorized

BIJŪNAI KAIME ARBA KVAPUSIS KAMPELIS

2016-06-132022-02-22

Kaime, pas močiutę, yra pasisėdėjimų kampelis, apsuptas alyvų, jazminų ir bijūnų. Aš jį vadinu kvapiuoju kampeliu. Gegužės mėnesį čia nosį kutena alyvų kvapas, na o paskui – birželį – jazminų aromatas bando nustelbti bijūnų. Arba atvirkščiai. Bet kuriuo atveju tame kampelyje ne tik norisi ilgiau pasėdėti, bet gal net prigulti ant suolelio ir sapnuoti kvapnius sapnus 🙂 Senąjį, dar senelio sodintą jazminą, intensyviai vejasi mano į kompaniją pasodintas geltonlapis darželinis jazminas (Philadelphus coronarius ‘Aureus’. Sodindama abejojau ar jis nebus per ryškus čia. Lig šiol abejoju 🙂 Bet jo fone žydintys bijūnai atrodo dar ryškesni.

Kaip ir kiekvienoje kaimo sodyboje, taip ir pas mus prie namų nuo seno augo diemedis (Artemisia abrotanum) Jis taip pat skleidžia švelnų ir malonų kvapą. Ypač perbraukus jį ranka. Kiekvienais metasi anksti pavasarį aš jį stipriai apkarpau, tada jis turi gražią formą.

Už bijūnų pasodinta senų, iš močiutės darželio išlikusių pentinių eilė. Jie dabar dar tik pradeda skleistis, bet tikrai tinka bijūnams į kompaniją.

Senieji binūnai išties ilgaamžiai. Jie šioje vietoje nepersodinti auga beveik dvidešimt metų, bet vis dar puikiai žydi. Va čia tai geras augalas ! Nereiklumo viršūnė 🙂

Rytinės saulės šviesos paliesti, bijūnai atrodo nerealiai gražiai.

Prie močiutės namo prisišliejusi tangutinė raganė ‘Bill MacKenzie’ taip pat jau krauna pirmuosius žiedus. Ji bando užkovoti visą sieną. Tokia ji augi.

Vasarą visada man sunku rasti laiko blog’o rašymui, tiek daug yra veiklos. Tad šį kartą tik tiek 😉

Uncategorized

ELEBORAI

2016-04-222022-02-22

Yra augalų, kuriuos pamatai ir įsimyli iš pirmo žvilgsnio, bet yra tokių, kurie jau šimtas metų tavo sode, bet tu jų tiesiog nepastebi ir nekreipi į juos dėmesio. Išmesti gaila, tai tegu sau auga. Taip buvo su mano eleborais. Jie niekada nebuvo mano mėgstamų sąraše, bet su laiku pradėjo patikti 🙂 Taip jau būna. Kažkada mama davė man rožinį ir baltą eleborus. Ilgai jie „vaikščiojo“ po mano sodą, kol pagaliau suradau jiems vietą. Rytinė sodo pusė yra stipriai pavėsinga. Saulė apšviečia šį sodo kampą gerokai po pietų. Bet tokio apšvietimo visai užtenka čia augantiems augalams, tarp jų ir eleborams. Kuo ilgiau jie auga čia, tuo geriau atrodo ir kasmet gausiau žydi. Šiaip eleborai vienoje vietoje gali augti apie 20 metų. Įsivaizduojate, kaip tai gerai ! Pasodinai – ir nesuki sau galvos, kad augalas sensta, gali imti ir sunykti, kad jį reikės atnaujinti. Persodinimo šie augalai nemėgsta ir ilgai skursta ir mažai žydi, kol gerai prigyja. Tuo tikrai įsitikinau, nes iš vienos vietos į kitą juos kilnojau ne kartą. Daug ko apie juos nežinojau ir nesistengiau sužinoti, nes jie man tiesiog nelabai patiko. Tai nėra gerai ! Visada reikia išsiaiškinti, kokios sąlygos geriausios augalui, ir stengtis, bent minimaliai atitaikyti jas arba visai jo nesodinti. Nors, kaip parodė laikas, kartais iš nemylimų patampa favoritais. Gerai, kad jie buvo tokie kantrūs mano nemeilei 🙂

Eleborai (Helleborus) – vėdryninių šeimos daugiamečiai žoliniai augalai, mėgstantys pavėsingas vietas, pražystantys ankstyvą pavasarį ir žydintys gana ilgai – apie mėnesį. Gražūs ne tik žiedai, lapai taip pat puošnūs. Jie išlieka dekoratyvūs visą sezoną.

Šiuo metu auginu dviejų rūšių eleborus – rytinį eleborą (Helleborus orientalis) ir baltažiedį eleborą (Helleborus niger).
Baltažiedžiai eleborai (Helleborus niger) – labai ankstyvi. Jau per žiemos atlydžius, vasario mėnesį, pasimato jo žiedų užuomazgos. O vos tik sniegas nutirpsta, kelia į viršų savo baltus žiedus, kurie vėliau švelniai parausta, o paskui pažaliuoja. Jie žemesni nei rytiniai eleborai – apie 20 cm aukščio. Ūgis nedidelis, bet žiedai stambūs. Kartais jie apdega nuo saulės. Tai labai gadina jų grožį. Gal reikėtų, kokią eglišakę užmesti, bet aš to daryti neskubu. Baltažiedžių eleborų lapai išlieka ir po žiemos, bet aš juos nukarpau, taip atrodo tvarkingiau, geriau matosi žiedų grožis. Netrukus, kai žydėjimas eina į pabaigą, pradeda augti nauji.

Rytiniai eleborai (Helleborus orientalis) yra taip pat visžaliai, atsparūs šalčiui, tik jie aukštesni apie 30-40 cm aukščio. Žiedai nemaži, apie 5 cm skersmens, gali būti rausvos, gelsvos, baltos spalvos. Jų yra labai daug visokių hibridų. Maniškis pradėdamas žydėti būna tamsiai rožinis, vėliau žiedai šviesėja įgaudami žalsvą atspalvį.

Net kai baigiasi žydėjimas, eleborų sėklų dėžutės atrodo tikrai simpatiškai, nesinori jų nukirpti. Tačiau, jeigu neturite didelio noro, kad prisisėtų, geriau pašalinti nužydėjusius žiedynstiebius, nes sėjasi jie visai smagiai.

Eleborai gražiai atrodo su jacintais.Šis derinukas atsirado visai netyčia, kai neturėjau kur sukišti jacintų svogūnėlių. Baigiančių žydėti eleborų spalva pasidaro švelniai rožinė su šiek tiek žalsvos ir todėl labai dera prie pastelinių jacintų žiedų.

Mano eleborai auga rododendrų ir magnolijos kaimynystėje. Šiaip eleborai nemėgsta rūgštaus ir užmirkusio dirvožemio. Tačiau čia jie jaučiasi visai neblogai, nes kompostine žeme aš juos pavaišinu kiekvieną rudenį. O derlingas ir purus dirvožemis jiems patinka.

Tiesa, eleborai yra nuodingi ! Bet, kaip visada, tokiais atvejais sakau, kad niekas gi neliepia jų valgyti. Na o prižiūrim, ravim, laistom ir tręšiam mes augalus su pirštinėmis, grįžę po darbų rankas plauname su muilu, tai kaip ir tiesioginės grėsmės gyvybei nėra. Be to labai nemažai dekoratyvinių augalų yra nuodingi (ko gero trečdalis mano sode augančių augalų). Tektų daug ko atsisakyti, jeigu visų jų pradėčiau bijoti 🙂 Tiesiog tai reikia žinoti ir saugoti mažus vaikus, kad šių neragautų.

Pavėsingoji mano sodo dalis, kur auga ir eleborai (nuotraukos iš praeitų metų) O jūs ar draugaujate su eleborais 🙂 ?

Uncategorized

KROKŲ FIESTA

2016-04-122022-02-22

Pirmieji žiedai, po snieguolių, atnešantys spalvų į sodą – tai mano mylimi krokai. Mieli mažuliai, į kuriuos sunku pavasarį atsižiūrėti. Jie nereiklūs, mėgsta saulėtas ar dalinai užpavėsintas vietas, o svarbiausia, kad dirva nebūtų užmirkusi. Žydi pakankamai ilgai, apie dvi savaites ir ilgiau, jeigu oras labai nesušyla. Pirmieji pavasariniai žiedai nelabai mėgsta būti kaitinami kaitrios! saulės, jie mėgaujasi saikinga pavasarine šiluma. Tada ir žydi ilgiau. Aną savaitę, kai dieną buvo plius aštuoniolika, pastebėjau, pavytusius krokų žiedų kraštelius.

Auksuotieji, pavasariniai, tomasinio ir kitokie krokai kiekvieną pavasarį labai laukiami. Dažnai būna, kad jie gražiai pradeda skleistis, o tada ima ir užeina sniegas, sugrįžta šaltukas. Bet jie stiprūs, kantrūs ir atsparūs pavasarinėms orų išdaigoms.

Vieni pirmųjų pastaraisiais metai pradeda žydėdti Crocus sieberi ‘Firefly’. Jie mano sode startuoja beveik kartu su snieguolėmis. Šiaip krokų žydėjimo pradžia labai priklauso nuo vietovės mikroklimato: kur daugiau saulutės, užuovėjos, ten greičiausiai nutirpsta sniegas, pradžiūsta ir įšyla žemė ir ima lįsti iš žemės krokų nosytės. Aplink dar gali būti sniego, o mažyčiuose nutirpusiuose žemės lopinėliuose puikuotis spalvoti krokai.

Man labai patinka gelsvai oranžinės ir švelniau violetinės spalvos derinys išorinėje žiedo pusėje.

Krokus ‘Firefly’ pasodinau šalia snieguolių. Jie labai gražiai papildo vienas kitą.

Šalia auga šaltesnio melsvo atspalvio krokai Crocus chrysanthus arba auksuotieji krokai ‘Blue Pearl’. Jie tokie pat gražūs, kaip ir jų pavadinimas.

Kai žiedai skleidžiasi jų spalva tikrai primena melsvus perliukus.

Aplink krokus nuolat dūzgia bitės. Ir drugeliai atskrenda pasistiprinti nektaru. Šis citrinukas taip mėgavosi maistu, kad visai nenorėjo pozuoti ir išskleisti savo sparnų.

Dryžuoti kroko Crocus vernus arba pavasarinio kroko „King of the Stripes“ žiedai yra didesni nei kitų krokų. Pavasariniai krokai būna 10-20 cm aukščio t. y. aukštesni už kitus ir pradeda žydėti vos vėliau.

Šis – tikras krokų karalius. Lyg milžinišką karūną kelia aukštyn savo didelius žiedus.

Pasiklydo viena snieguolė tarp didžiulių krokų žiedų.

Bitėms labai patinka dryžuotasis. Jo nektaras tikriausiai labai skanus, nes į vieną žiedą net po dvi bitutes taikėsi.

Sniego baltumo krokas Crocus biflorus ‘Miss Vain’ man pats elegantiškiausias. Šis krokas dar ir švelniai kvepia.

Saulės nutvieksti žiedai atrodo kaip porcelianiniai.

‘Miss Vain’ pasodinau po buksmedžiais, kad dar labiau išryškėtų jų vaiskus baltumas.

Pačios neįprasčiausios krokams rožinės spalvos Crocus tommasinianus arba tomasinio krokai ‘Roseus’ išsiskiria ir savo žiedo forma. Žiedlapiai pailgi ir siauresni, nei kitų krokų, o saulėje išsiskleidžia lyg ramunės žiedas. Išorinė šių krokų žiedlapių pusė yra šviesesnė, o vidinė tamsesnė. Jie taip pat vieni pirmųjų tarp krokų pradeda žydėti. Kartais jau po sniegu būna sukrovę žiedus. Šie krokai Lietuvoje mažiau paplitę nei anksčiau minėtieji. Su laiku jie pradeda natūralizuotis ir patys pasisėja. Žinoma, tam reikia ne vienerių metų.

Auksuotieji krokai Crocus chrysanthus ‘Cream beauty’ yra labai gražios švelniai gelsvos spalvos. Juos aš pasodinau greta žemaūgių irsiukų Iris histrioides ‘Katharina Hodkin’. Jie žydi vienu metu ir labai dera jų blyškios, bet subtilios spalvos.

Auksuotasis krokas Crocus chrysanthus ‘Fuscotinctus’ ypatingas savo ryškiai geltonais žiedais, kurių vainiklapių išorinė pusė išmarginta rudais dryžiais. Labai ankstyvas, kaip ir visi auksuotieji krokai. Pradeda savo pasirodymą jau kovo mėnesį, vos tik nutirpsta sniegas.

Pavasaris – toks laikas, kai mūsų akys yra pasiilgusios spalvų, o krokai išties spalvingi. Todėl jie tinka ir pievelėse, ir gėlynuose, ir alpinariumuose. Jų natūralios augimvietės yra akmenuoti šlaitai ir akmeningos pievos.

Krokai mielai draugauja su kitais smulkiasvogūniniais augalais, ypač su snieguolėmis, nes sutampa jų žydėjimo laikas ir augimo sąlygos.

Krokų mišinys taip pat yra labai gražu. Svarbu, kad jie žydėtų vienu metu.

Į pievelę pabėgę pavasariniai krokai – Crocus vernus. Jie puikiai natūralizuojasi ir sėjasi vejoje. Su laiku jų bus dar daugiau. Pasisėjusių krokų po žydėjimo nereiktų nupjauti su žaliapjove, o leisti jų lapams pagelsti ir nudžiūti, kad pasiėmę naudingas medžiagas, kitais metais galėtų vėl pradžiuginti naujais žiedais.

Krokai sodinami rudenį, kol žemė nėra įšalusi. Sodinimo gylis apie 6-8 cm. Mažesni svogūnėliai sodinami sekliau. Krokų gumbasvogūniai priaugina vaikučių, kuriais galima pasidauginti augalų. Jeigu žiedai susmulkėjo, reikėtų krokus išsikasti ir pasodinti plačiau. Per daug jų tikrai nebus :).

Hyacinthus

BALTOJI JACINTO MAGIJA

2016-02-262022-02-22

Pavasaris pamažu artėja. Na galima sakyti jis jau tvyro ore. Nors naktimis dar šalnena lengvas šaltukas, bet rytais paukščiai, kaip išprotėję gieda savo trėles, o pirmosios snieguolės jau kelia pumpurus iš po kieto sniego. Namuose norisi tą pavasarinį jausmą sustiprinti, todėl jau kelintą kartą nusiperku nepražydusių baltų jacintų vazonėliuose ir laukiu jų žiedų ir svaiginančio kvapo. Šiemet labai patraukė būtent balti. Jų kvapas švelnus ir labai subtilus, kaip gerų kvepalų. Oi, kaip jie mane džiugina ! Tad dalinuosi tuo grožiu. Gaila, kad kompiuteriu negalima perduoti aromato. Bet jį galima įsivaizduoti 🙂

Gražaus Jums pavasarėjančio savaitgalio ! Tikuosi jis bus saulėtas, kvepiantis ir labai gražus. Nuojauta … 😉

Uncategorized

MANO DARŽAS

2016-02-022022-02-22

Nuo pat pirmųjų metų, kai tik atsikraustėme gyventi į mūsų namą, turėjau savo mini daržiuką. Be salotų, pomidorų ir agurkų bandžiau ten auginti ir morkas bei burokėlius, kol supratau, kad smėlingame dirvožemyje daržas nelabai nori augti. Nemažai karučių, pilnų kompostostinės žemės teko čia atvežti, kol šiaip ne taip pagerinome diržvožemį. Be to man visada nepatiko, kaip atrodė tas mano daržas. Dabar skųstis negaliu, nes vaizdas mane daug maž tenkina, na ir žalumynų ant stalo sezono metu beveik užtenka 🙂 Auginu čia salotų, špinatų, daugiamečių gražgarsčių petražolių, svogūnų laiškų skynimui, porą agurkų ir kelis kerus pomidorų. Savaime pasisėja krapai, medetkos ir netgi žemuogės.

Daržovių auginimas ir priežiūra – mano rūpestis, na o tai, kaip dabar daržas atrodo – vyro nuopelnas 🙂 2011 m. rudenį lankiau sodo projektavimo kursus, kur nusibraižiau savo būsimo daržo planą. Žiemą pradėjau pratinti vyrą prie minties, kad reikėtų sukalti paukštintas lysves. Netgi supratome, kad turime tam medžiagos (valio! nereikės pirkti), kuri nenaudojama gulėjo rūsyje ir laukė savo valandos 🙂 Kai meistrai mums montavo lauko terasą, atliko gražūs lentų galai, kuriuos vyras ir panaudojo daržo „dėžių“ gamybai. Taigi 2012 m. ankstyvą pavasarį dėžės sėkmingai buvo sustatytos į vietas ir pripiltos gražios riebios kompostinės žemės. Į patį dėžių dugną sumečiau žiemą nugenėtas ir susmulkintas obelų šakas. Kad dėžės geriau žiūrėtųsi, už jų pasodinau kukmedžių gyvatvorę. Ji uždengė pilką betoninį tvoros pagrindą. O daržo zoną nuo savo gėlynų atskyriau skroblų gyvatvore. Pirmametis vaizdas galbūt nebuvo toks jau žavus, bet aš turėjau savo viziją ir žinojau, kaip viskas atrodys ateityje.

Mano mama davė gerą patarimą – norint kuo anksčiau skinti salotas lauke, tereikia tiesiog anksčiau pasisėti jų į dėžutes ir išpikuoti į daržą, jau praėjus šalnoms. Taigi gegužės mėnesį salotų bei špinatų daigai, bei paauginti agurkai iškeliavo į naująsias dėžes. Tiesa laistyti reikėjo daugiau, nes dėžės nežemos, todėl drėgmė išgaruodavo greičiau. Bet ko dėl grožio nepadarysi 🙂

Dar viena svarbi detalė – kad nepritrūtų žalumynų, aš šalia jau paaugusių, sėjau pamainą naujų salotų. Taip, tai yra šioks toks žaidimas, bet kai daržas nedidelis, galima ir pasibovyti. Svarbiausia būtų noro tai daryti 🙂

Pirmametis derlius buvo visai neblogas, ravėjimo buvo minimaliai. Antraisiais metais tarplysvius užmulčiavau gana storu sluoksniu medžio žievės mulčo. Taip išsilaikydavo drėgmė, neaugo žolės, buvo malonu vaikščioti, net po lietaus :). O šalia paaukštintų lysvių gražiai žaliavo žirneliai ir krapai.

Buvau skaičiusi, kad pomidorai mėgsta bazilikų draugiją, tad jiems į kompaniją pasodinau bazilikų daigų. Ir vieni ir kiti buvo patenkinti. Svarbiausia auginant lauke pomidorus, pasirinkti veislę, kuri būtų atspari lietui ir nepradėtų sirgti maru. Man labiausiai pasiteisino ‘Milla’. Jie atsparūs ligoms, gausiai derantys, o patys labai skanūs. Na ir svarbu gerai pomidorus genėti, išskabyti iš pažastėlių ūglius, kad jie nesišakotų, o megztų kuo daugiau vaisių. Žemiau pirmosios pomidorų kekės lapų neturi likti. Pomidorų šaknis aš mulčiavau nupjauta ir apdžiovinta žole, taip ilgiau išlieka drėgmė. Pomidorus reikia laistyti rečiau, bet gausiai. Toks mano pomidoriukų auginimo metodas.

Agurkai mano darže auga taip pat neblogai. Jų daigus užsiauginu ant palangės. Svarbu, kad jie neperaugtų, nes tada sunkiau adaptuojasi išnešti į lauką. Aš juos palaipsniui grūdinu, kol galutinai persodinu lauke, lysvėje gegužės mėnesį. Man svarbiausias darbas su agurkais – pažaboti jų norą augti į visas puses. Vietos aš turiu mažai, tad geniu juos itin stipriai. Palieku maksimum tris ūglius ir juos parišu. Visa kita tenka negailestingai nukirpti, nes jie sėkmingai užimtų visą mano turimo daržo plotą. Agurkų šaknis taip pat mulčiuoju žole, kaip ir pomidorų, šiems drėgmė būtina pastovi, nes kitaip greitai pradeda džiūti lapai.

Pirmieji agurkėliai būna jau birželio mėnesį.

Labai mėgstu ledines ‘Iceberg’ salotas. Jos traškios, tvirtos, skanios ir dar … gražios 🙂

Kažkada mugėje nusipirkau žemuogių daigų. Pasitaikė labai neblogos. Jos dabar sėjasi pačios, o derlių duoda iki pat šalnų.

Pomidorai mėgsta bazilikų draugiją.

Darže leidžiu sėtis medetkom, jos pritraukia bites.

Kiekvienais metais keičiu daržovių sodinimo vietą ir žinoma papildau šviežiu kompostu dėžes, kad viskas gerai augtų. Reziume: net ir turint labai mažai vietos ir neturint šiltnamio, galima savo stalą pradžiuginti žalumynais. Štai tokia mano daržo auginimo patirtis 🙂

Asparagus officinalis

SMIDRAS ARBA ŠPARAGAS

2016-01-222022-02-22

Mano močiutės darželyje, kiek tik galiu prisiminti, smidras augo visada. Milžininškas krūmas su žemyn svyrančiomis švelniomis ažūrinėmis šakomis. Tik vadindavo močiutė jį ne smidru, o tiesiog šparagu. Mane viliodavo jo raudonos gražios uogos. O kiek puokščių su juo buvau pridariusi ! Jis tiko ir prie bijūnų, ir prie jurginų, ir prie pievų ramunių.

Tas pats smidras sodyboje tebeauga ir dabar, tik kitoje vietoje. Jam, ko gero, bus kokie trisdešimt metų ! Ir atrodo jis, kaip visada puikiai. Aš vis kėsinuosi pastaraisiais metais pabandyti pavasarį paragauti šviežių jo daigų, bet pagailiu ir nusiperku parduotuvėje :). O praeitais metais mano mylima kaimynė padovanojo man kokius dešimt šparago sėjinukų, kuriuos pasodinau darže ir jie bus skirti tik mėgavimuisi šia skania daržove. O senasis gražuolis ir toliau puoš sodybą.

Vaistinis smidras (lot. Asparagus officinalis) – tai daugiametis žolinis augalas, priklausantis lelijinių šeimai. Užauga iki 130-150 cm aukščio (jo aukštis, manau, priklauso nuo žemės derlingumo). Pas mus sodyboje žemė labai sunki molinga, bet nežiūrint to, jis puikiai auga. Tai nereiklus augalas, kuris gerai įsitvirtinęs vienoje vietoje gali augti 15 ir daugiau metų. Visiškai atsparus šalčiui. Gal vienintelė jo nuodėmė yra ta, kad nuo savo aukšto stoto gali išvirsti į šonus. Tad, jeigu šalia nėra stipresnio kaimyno, į kurį galėtų atsiremti, jį reikia parišti.

Na apie jo puikų skonį ir patiekalų receptus aš nerašysiu, nes apie tai internete yra daug daug straipsnių. Tik jeigu dar kas nors neragavote, tikrai rekomenduoju paskanauti. Žinokit, tai yra gėris 🙂 !

Smidro arba šparago grožį aš įvertinau palyginus visai neseniai. Jis buvo toks įprastas akiai, kad tiesiog jo nepastebėdavau, kol prieš porą metų, atvažiavus savaitgaliui į kaimą, jis mane tiesiog pritrenkė savo seno gero aukso spalva. O šalia augančios šviesiosios (Hydrangea arborescens) hortenzijos sužiūvę rudi žiedynai dar labiau išryškino jų tobulą geltonį.

Puoliau jį fotografuoti – toks beprtotiškai gražus jis man buvo. Kažkas iš mano Facebook’o draugų net dainą parinko toms nuotraukoms 🙂 – Golden Brown – The Stranglers. Ji tikrai labai tiko tos rudens dienos nuotaikai ir spalvoms.

Bet galiu pasakyti, kad ne kiekvieną rudenį jis būna tokio ryškumo. Šiemet jis mane labiau stebino savo raudonomis uogomis. Jų buvo labai daug.

Smidras aplinkai suteikia romantiškumo ir paslaptingumo. Moka pūsti miglą į akis 🙂 Ir dar jis labai fotogeniškas 🙂

Ir sniegas bei šerkšnas jam labai tinka prie veido.

Jeigu apibendrintume, tai sakyčiau, na tobulas augalas :).

Negana to, kad beveik mėnesį juo galima maitintis (skamba visai neromantiškai, bet jis tikrai labai skanus, vitaminingas ir dar sveikas), tai dar ir visus metus jis puošia aplinką.
Gero aukšto stoto – gali būti puikia skiriamąją juosta tarp daržo ir dekoratyvinės (reprezentacinės) namo zonos.
Vasarą savo spalva neišsišoka, o pabrėžia kitų augalų grožį.
Rudenį pagelsta ir tada pasimato puiki jo ūglių (filokladijų) su netikrais lapeliais (spygliukais) struktūra.
Raudonos uogytės, nukritus netikriems lapeliams, šviečia iš tolo ir dar patinka paukščiams. Šiemet stebėjau, kaip vienas paukštis (tikrai nežinau koks, bet toks visai nemažas) sėdėjo įsitaisęs krūme kokį gerą pusvalandį ir pasimėgaudamas lesė uogas.
Apsnigtas ir apšerkšnijęs smidro krūmas – tai kažkas pa-sa-kiško !

Daviau sau pažadą, kad šiemet bandysiu jo pasisodinti daugiau ir kažkaip integruoti į „Olandiškosios bangos“ gėlyną. O gal jūs pasidalinsite dar kažkokiais smidro privalumais, kurių aš lig šiol nepastebėjau 😉 ?