Kaime, pas močiutę, yra pasisėdėjimų kampelis, apsuptas alyvų, jazminų ir bijūnų. Aš jį vadinu kvapiuoju kampeliu. Gegužės mėnesį čia nosį kutena alyvų kvapas, na o paskui – birželį – jazminų aromatas bando nustelbti bijūnų. Arba atvirkščiai. Bet kuriuo atveju tame kampelyje ne tik norisi ilgiau pasėdėti, bet gal net prigulti ant suolelio ir sapnuoti kvapnius sapnus 🙂 Senąjį, dar senelio sodintą jazminą, intensyviai vejasi mano į kompaniją pasodintas geltonlapis darželinis jazminas (Philadelphus coronarius ‘Aureus’. Sodindama abejojau ar jis nebus per ryškus čia. Lig šiol abejoju 🙂 Bet jo fone žydintys bijūnai atrodo dar ryškesni.  

 

 

Kaip ir kiekvienoje kaimo sodyboje, taip ir pas mus prie namų nuo seno augo diemedis (Artemisia abrotanum) Jis taip pat skleidžia švelnų ir malonų kvapą. Ypač perbraukus jį ranka. Kiekvienais metasi anksti pavasarį aš jį stipriai apkarpau, tada jis turi gražią formą.

 

 

Už bijūnų pasodinta senų, iš močiutės darželio išlikusių pentinių eilė. Jie dabar dar tik pradeda skleistis, bet tikrai tinka bijūnams į kompaniją.

 

Senieji binūnai išties ilgaamžiai. Jie šioje vietoje nepersodinti auga beveik dvidešimt metų, bet vis dar puikiai žydi. Va čia tai geras augalas ! Nereiklumo viršūnė 🙂

 

Rytinės saulės šviesos paliesti, bijūnai atrodo nerealiai gražiai.

 

 

 

 Vasarą visada man sunku rasti laiko blog’o rašymui, tiek daug yra veiklos. Tad šį kartą tik tiek 😉

Yra augalų, kuriuos pamatai ir įsimyli iš pirmo žvilgsnio, bet yra tokių, kurie jau šimtas metų tavo sode, bet tu jų tiesiog nepastebi ir nekreipi į juos dėmesio. Išmesti gaila, tai tegu sau auga. Taip buvo su mano eleborais. Jie niekada nebuvo mano mėgstamų sąraše, bet su laiku pradėjo patikti 🙂 Taip jau būna. Kažkada mama davė man rožinį ir baltą eleborus. Ilgai jie „vaikščiojo“ po mano sodą, kol pagaliau suradau jiems vietą. Rytinė sodo pusė yra stipriai pavėsinga. Saulė apšviečia šį sodo kampą gerokai po pietų. Bet tokio apšvietimo visai užtenka čia augantiems augalams, tarp jų ir eleborams. Kuo ilgiau jie auga čia, tuo geriau atrodo ir kasmet gausiau žydi. Šiaip eleborai vienoje vietoje gali augti apie 20 metų. Įsivaizduojate, kaip tai gerai ! Pasodinai – ir nesuki sau galvos, kad augalas sensta, gali imti ir sunykti, kad jį reikės atnaujinti. Persodinimo šie augalai nemėgsta ir ilgai skursta ir mažai žydi, kol gerai prigyja. Tuo tikrai įsitikinau, nes iš vienos vietos į kitą juos kilnojau ne kartą. Daug ko apie juos nežinojau ir nesistengiau sužinoti, nes jie man tiesiog nelabai patiko. Tai nėra gerai ! Visada reikia išsiaiškinti, kokios sąlygos geriausios augalui, ir stengtis, bent minimaliai atitaikyti jas arba visai jo nesodinti. Nors, kaip parodė laikas, kartais iš nemylimų patampa favoritais. Gerai, kad jie buvo tokie kantrūs mano nemeilei 🙂

 

Eleborai (Helleborus) – vėdryninių šeimos daugiamečiai žoliniai augalai, mėgstantys pavėsingas vietas, pražystantys ankstyvą pavasarį ir žydintys gana ilgai – apie mėnesį. Gražūs ne tik žiedai, lapai taip pat puošnūs. Jie išlieka dekoratyvūs visą sezoną.

 

 

 

 Šiuo metu auginu dviejų rūšių eleborus – rytinį eleborą (Helleborus orientalis) ir baltažiedį eleborą (Helleborus niger).
Baltažiedžiai eleborai (Helleborus niger) – labai ankstyvi. Jau per žiemos atlydžius, vasario mėnesį, pasimato jo žiedų užuomazgos. O vos tik sniegas nutirpsta, kelia į viršų savo baltus žiedus, kurie vėliau švelniai parausta, o paskui pažaliuoja. Jie žemesni nei rytiniai eleborai – apie 20 cm aukščio. Ūgis nedidelis, bet žiedai stambūs. Kartais jie apdega nuo saulės. Tai labai gadina jų grožį. Gal reikėtų, kokią eglišakę užmesti, bet aš to daryti neskubu. Baltažiedžių eleborų lapai išlieka ir po žiemos, bet aš juos nukarpau, taip atrodo tvarkingiau, geriau matosi žiedų grožis. Netrukus, kai žydėjimas eina į pabaigą, pradeda augti nauji.

 

 

Rytiniai eleborai  (Helleborus orientalis) yra taip pat visžaliai, atsparūs šalčiui, tik jie aukštesni apie  30-40 cm aukščio. Žiedai nemaži, apie 5 cm skersmens, gali būti rausvos, gelsvos, baltos spalvos. Jų yra labai daug visokių hibridų. Maniškis pradėdamas žydėti būna tamsiai rožinis, vėliau žiedai šviesėja įgaudami žalsvą atspalvį.

 

Tiesa, eleborai yra nuodingi ! Bet, kaip visada, tokiais atvejais sakau, kad niekas gi neliepia jų valgyti. Na o prižiūrim, ravim, laistom ir tręšiam mes augalus su pirštinėmis, grįžę po darbų rankas plauname su muilu, tai kaip ir tiesioginės grėsmės gyvybei nėra. Be to labai nemažai dekoratyvinių augalų yra nuodingi (ko gero trečdalis mano sode augančių augalų). Tektų daug ko atsisakyti, jeigu visų jų pradėčiau bijoti 🙂 Tiesiog tai reikia žinoti ir saugoti mažus vaikus, kad šių neragautų.

Pavėsingoji mano sodo dalis, kur auga ir eleborai (nuotraukos iš praeitų metų) O jūs ar draugaujate su eleborais 🙂 ?

 

 

 

Pirmieji žiedai, po snieguolių, atnešantys spalvų į sodą – tai mano mylimi krokai. Mieli mažuliai, į kuriuos sunku pavasarį atsižiūrėti. Jie nereiklūs, mėgsta saulėtas ar dalinai užpavėsintas vietas, o svarbiausia, kad dirva nebūtų užmirkusi. Žydi pakankamai ilgai, apie dvi savaites ir ilgiau, jeigu oras labai nesušyla. Pirmieji pavasariniai žiedai nelabai mėgsta būti kaitinami kaitrios! saulės, jie mėgaujasi saikinga pavasarine šiluma. Tada ir žydi ilgiau. Aną savaitę, kai dieną buvo plius aštuoniolika, pastebėjau, pavytusius krokų žiedų kraštelius.

Auksuotieji, pavasariniai, tomasinio ir kitokie krokai kiekvieną pavasarį labai laukiami. Dažnai būna, kad jie gražiai pradeda skleistis, o tada ima ir užeina sniegas, sugrįžta šaltukas. Bet jie stiprūs, kantrūs ir atsparūs pavasarinėms orų išdaigoms. 

 Vieni pirmųjų pastaraisiais metai pradeda žydėdti Crocus sieberi  ‘Firefly’. Jie mano sode startuoja beveik kartu su snieguolėmis. Šiaip krokų žydėjimo pradžia labai priklauso nuo vietovės mikroklimato: kur daugiau saulutės, užuovėjos, ten greičiausiai nutirpsta sniegas, pradžiūsta ir įšyla žemė ir ima lįsti iš žemės krokų nosytės. Aplink dar gali būti sniego, o mažyčiuose nutirpusiuose žemės lopinėliuose puikuotis spalvoti krokai.

 

Man labai patinka gelsvai oranžinės ir švelniau violetinės spalvos derinys išorinėje žiedo pusėje.

 

 

Krokus ‘Firefly’ pasodinau šalia snieguolių. Jie labai gražiai papildo vienas kitą.

 

 

Šalia auga šaltesnio melsvo atspalvio krokai Crocus chrysanthus arba auksuotieji krokai  ‘Blue Pearl’. Jie tokie pat gražūs, kaip ir jų pavadinimas. 

 

 

Kai žiedai skleidžiasi jų spalva tikrai primena melsvus perliukus.

 

 

Aplink krokus nuolat dūzgia bitės. Ir drugeliai  atskrenda pasistiprinti nektaru. Šis citrinukas taip mėgavosi maistu, kad visai nenorėjo pozuoti ir išskleisti savo sparnų.

 

 

Dryžuoti kroko Crocus vernus  arba pavasarinio kroko „King of the Stripes“ žiedai yra didesni nei kitų krokų. Pavasariniai krokai būna 10-20 cm aukščio t. y. aukštesni už kitus ir pradeda žydėti vos vėliau.

 

 

Šis – tikras krokų karalius. Lyg milžinišką karūną kelia aukštyn savo didelius žiedus.

 

 

Pasiklydo viena snieguolė tarp didžiulių krokų žiedų.

 

 

Bitėms labai patinka dryžuotasis. Jo nektaras tikriausiai labai skanus, nes į vieną žiedą net po dvi bitutes taikėsi.

 

 

 

Sniego baltumo krokas Crocus biflorus ‘Miss Vain’ man pats elegantiškiausias. Šis krokas dar ir švelniai kvepia.

 

 

‘Miss Vain’ pasodinau po buksmedžiais, kad dar labiau išryškėtų jų vaiskus baltumas.

 

 

Pačios neįprasčiausios krokams rožinės spalvos Crocus tommasinianus arba tomasinio krokai ‘Roseus’ išsiskiria ir savo žiedo forma. Žiedlapiai pailgi ir siauresni, nei kitų krokų, o saulėje išsiskleidžia lyg ramunės žiedas. Išorinė šių krokų žiedlapių pusė yra šviesesnė, o vidinė tamsesnė. Jie taip pat vieni pirmųjų tarp krokų pradeda žydėti. Kartais jau po sniegu būna sukrovę žiedus. Šie krokai Lietuvoje mažiau paplitę nei anksčiau minėtieji. Su laiku jie pradeda natūralizuotis ir patys pasisėja. Žinoma, tam reikia ne vienerių metų. 

 

 

 

 

 

Auksuotasis krokas Crocus chrysanthus ‘Fuscotinctus’ ypatingas savo ryškiai geltonais žiedais, kurių vainiklapių išorinė pusė išmarginta rudais dryžiais. Labai ankstyvas, kaip ir visi auksuotieji krokai. Pradeda savo pasirodymą jau kovo mėnesį, vos tik nutirpsta sniegas.

 

Daržovių auginimas ir priežiūra – mano rūpestis, na o tai, kaip dabar daržas atrodo – vyro nuopelnas 🙂 2011 m. rudenį lankiau sodo projektavimo kursus, kur nusibraižiau savo būsimo daržo planą. Žiemą pradėjau pratinti vyrą prie minties, kad reikėtų sukalti paukštintas lysves. Netgi supratome, kad turime tam medžiagos (valio! nereikės pirkti), kuri nenaudojama gulėjo rūsyje ir laukė savo valandos 🙂 Kai meistrai mums montavo lauko terasą, atliko gražūs lentų galai, kuriuos vyras ir panaudojo daržo „dėžių“ gamybai.  Taigi 2012 m. ankstyvą pavasarį dėžės sėkmingai buvo sustatytos į vietas ir pripiltos gražios riebios kompostinės žemės. Į patį dėžių dugną sumečiau žiemą nugenėtas ir susmulkintas obelų šakas. Kad dėžės geriau žiūrėtųsi, už jų pasodinau kukmedžių gyvatvorę. Ji uždengė pilką betoninį tvoros pagrindą. O daržo zoną nuo savo gėlynų atskyriau skroblų gyvatvore. Pirmametis vaizdas galbūt nebuvo toks jau žavus, bet aš turėjau savo viziją ir žinojau, kaip viskas atrodys ateityje. 

 

Mano mama davė gerą patarimą – norint kuo anksčiau skinti salotas lauke, tereikia tiesiog anksčiau pasisėti jų į dėžutes ir išpikuoti į daržą, jau praėjus šalnoms. Taigi gegužės mėnesį salotų bei špinatų daigai, bei paauginti agurkai iškeliavo į naująsias dėžes. Tiesa laistyti reikėjo daugiau, nes dėžės nežemos, todėl drėgmė išgaruodavo greičiau. Bet ko dėl grožio nepadarysi 🙂

Pirmametis derlius buvo visai neblogas, ravėjimo buvo minimaliai. Antraisiais metais tarplysvius užmulčiavau gana storu sluoksniu medžio žievės mulčo. Taip išsilaikydavo drėgmė, neaugo žolės, buvo malonu vaikščioti, net po lietaus :). O šalia paaukštintų lysvių gražiai žaliavo žirneliai ir krapai.

 

 

Buvau skaičiusi, kad pomidorai mėgsta bazilikų draugiją, tad jiems į kompaniją pasodinau bazilikų daigų. Ir vieni ir kiti buvo patenkinti. Svarbiausia auginant lauke pomidorus, pasirinkti veislę, kuri būtų atspari lietui ir nepradėtų sirgti maru. Man labiausiai pasiteisino ‘Milla’. Jie atsparūs ligoms, gausiai derantys, o patys labai skanūs. Na ir svarbu gerai pomidorus genėti, išskabyti iš pažastėlių ūglius, kad jie nesišakotų, o megztų kuo daugiau vaisių. Žemiau pirmosios pomidorų kekės lapų neturi likti. Pomidorų šaknis aš mulčiavau nupjauta ir apdžiovinta žole, taip ilgiau išlieka drėgmė. Pomidorus reikia laistyti rečiau, bet gausiai. Toks mano pomidoriukų auginimo metodas.

 

 

 

Agurkai mano darže auga taip pat neblogai. Jų daigus užsiauginu ant palangės. Svarbu, kad jie neperaugtų, nes tada sunkiau adaptuojasi išnešti į lauką. Aš juos palaipsniui grūdinu, kol galutinai persodinu lauke, lysvėje gegužės mėnesį. Man svarbiausias darbas su agurkais – pažaboti jų norą augti į visas puses. Vietos aš turiu mažai, tad geniu juos itin stipriai. Palieku maksimum tris ūglius ir juos parišu. Visa kita tenka negailestingai nukirpti, nes jie sėkmingai užimtų visą mano turimo daržo plotą. Agurkų šaknis taip pat mulčiuoju žole, kaip ir pomidorų, šiems drėgmė būtina pastovi, nes kitaip greitai pradeda džiūti lapai.

 

 

Kiekvienais metais keičiu daržovių sodinimo vietą ir žinoma papildau šviežiu kompostu dėžes, kad viskas gerai augtų. Reziume: net ir turint labai mažai vietos ir neturint šiltnamio, galima savo stalą pradžiuginti žalumynais. Štai tokia mano daržo auginimo patirtis 🙂

 

 

 

Aš taip pat jau sausio mėnesį pradedu laukti pirmųjų tulpių žydėjimo. Todėl su džiaugsmu prisidedu prie šios nuostabios šventės savo tulpių nuotraukomis 🙂 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

BIRŽELIS

 

Viskas žalia, šviežia, svogūninių gėlių pasirodymas pasibaigė, po truputį įsijungia daugiametės. 

 



LIEPA

 

Liepos pradžioje sode pakvimpa rožės. Tai mėnuo, kai nuo žiedų gausos sukasi galva. 

RUGPJŪTIS

 







Pirmasis sniegas ir liūdina, ir džiugina. Net nežinau, ko daugiau. Bet faktas tas, kad jis yra. Gal ir nevisai gryno pavidalo, nes su lietumi ir ledu. Kokteilis toks. Neaišku ar skanus, bet dar tikrai neatsibodęs, nes visiškai šviežias. 

 O sode jis atrodo va taip: