Yra augalų, kuriuos pamatai ir įsimyli iš pirmo žvilgsnio, bet yra tokių, kurie jau šimtas metų tavo sode, bet tu jų tiesiog nepastebi ir nekreipi į juos dėmesio. Išmesti gaila, tai tegu sau auga. Taip buvo su mano eleborais. Jie niekada nebuvo mano mėgstamų sąraše, bet su laiku pradėjo patikti 🙂 Taip jau būna. Kažkada mama davė man rožinį ir baltą eleborus. Ilgai jie „vaikščiojo“ po mano sodą, kol pagaliau suradau jiems vietą. Rytinė sodo pusė yra stipriai pavėsinga. Saulė apšviečia šį sodo kampą gerokai po pietų. Bet tokio apšvietimo visai užtenka čia augantiems augalams, tarp jų ir eleborams. Kuo ilgiau jie auga čia, tuo geriau atrodo ir kasmet gausiau žydi. Šiaip eleborai vienoje vietoje gali augti apie 20 metų. Įsivaizduojate, kaip tai gerai ! Pasodinai – ir nesuki sau galvos, kad augalas sensta, gali imti ir sunykti, kad jį reikės atnaujinti. Persodinimo šie augalai nemėgsta ir ilgai skursta ir mažai žydi, kol gerai prigyja. Tuo tikrai įsitikinau, nes iš vienos vietos į kitą juos kilnojau ne kartą. Daug ko apie juos nežinojau ir nesistengiau sužinoti, nes jie man tiesiog nelabai patiko. Tai nėra gerai ! Visada reikia išsiaiškinti, kokios sąlygos geriausios augalui, ir stengtis, bent minimaliai atitaikyti jas arba visai jo nesodinti. Nors, kaip parodė laikas, kartais iš nemylimų patampa favoritais. Gerai, kad jie buvo tokie kantrūs mano nemeilei 🙂

 

Eleborai (Helleborus) – vėdryninių šeimos daugiamečiai žoliniai augalai, mėgstantys pavėsingas vietas, pražystantys ankstyvą pavasarį ir žydintys gana ilgai – apie mėnesį. Gražūs ne tik žiedai, lapai taip pat puošnūs. Jie išlieka dekoratyvūs visą sezoną.

 

 

 

 Šiuo metu auginu dviejų rūšių eleborus – rytinį eleborą (Helleborus orientalis) ir baltažiedį eleborą (Helleborus niger).
Baltažiedžiai eleborai (Helleborus niger) – labai ankstyvi. Jau per žiemos atlydžius, vasario mėnesį, pasimato jo žiedų užuomazgos. O vos tik sniegas nutirpsta, kelia į viršų savo baltus žiedus, kurie vėliau švelniai parausta, o paskui pažaliuoja. Jie žemesni nei rytiniai eleborai – apie 20 cm aukščio. Ūgis nedidelis, bet žiedai stambūs. Kartais jie apdega nuo saulės. Tai labai gadina jų grožį. Gal reikėtų, kokią eglišakę užmesti, bet aš to daryti neskubu. Baltažiedžių eleborų lapai išlieka ir po žiemos, bet aš juos nukarpau, taip atrodo tvarkingiau, geriau matosi žiedų grožis. Netrukus, kai žydėjimas eina į pabaigą, pradeda augti nauji.

 

 

Rytiniai eleborai  (Helleborus orientalis) yra taip pat visžaliai, atsparūs šalčiui, tik jie aukštesni apie  30-40 cm aukščio. Žiedai nemaži, apie 5 cm skersmens, gali būti rausvos, gelsvos, baltos spalvos. Jų yra labai daug visokių hibridų. Maniškis pradėdamas žydėti būna tamsiai rožinis, vėliau žiedai šviesėja įgaudami žalsvą atspalvį.

 

Tiesa, eleborai yra nuodingi ! Bet, kaip visada, tokiais atvejais sakau, kad niekas gi neliepia jų valgyti. Na o prižiūrim, ravim, laistom ir tręšiam mes augalus su pirštinėmis, grįžę po darbų rankas plauname su muilu, tai kaip ir tiesioginės grėsmės gyvybei nėra. Be to labai nemažai dekoratyvinių augalų yra nuodingi (ko gero trečdalis mano sode augančių augalų). Tektų daug ko atsisakyti, jeigu visų jų pradėčiau bijoti 🙂 Tiesiog tai reikia žinoti ir saugoti mažus vaikus, kad šių neragautų.

Pavėsingoji mano sodo dalis, kur auga ir eleborai (nuotraukos iš praeitų metų) O jūs ar draugaujate su eleborais 🙂 ?

 

 

 

Pirmieji žiedai, po snieguolių, atnešantys spalvų į sodą – tai mano mylimi krokai. Mieli mažuliai, į kuriuos sunku pavasarį atsižiūrėti. Jie nereiklūs, mėgsta saulėtas ar dalinai užpavėsintas vietas, o svarbiausia, kad dirva nebūtų užmirkusi. Žydi pakankamai ilgai, apie dvi savaites ir ilgiau, jeigu oras labai nesušyla. Pirmieji pavasariniai žiedai nelabai mėgsta būti kaitinami kaitrios! saulės, jie mėgaujasi saikinga pavasarine šiluma. Tada ir žydi ilgiau. Aną savaitę, kai dieną buvo plius aštuoniolika, pastebėjau, pavytusius krokų žiedų kraštelius.

Auksuotieji, pavasariniai, tomasinio ir kitokie krokai kiekvieną pavasarį labai laukiami. Dažnai būna, kad jie gražiai pradeda skleistis, o tada ima ir užeina sniegas, sugrįžta šaltukas. Bet jie stiprūs, kantrūs ir atsparūs pavasarinėms orų išdaigoms. 

 Vieni pirmųjų pastaraisiais metai pradeda žydėdti Crocus sieberi  ‘Firefly’. Jie mano sode startuoja beveik kartu su snieguolėmis. Šiaip krokų žydėjimo pradžia labai priklauso nuo vietovės mikroklimato: kur daugiau saulutės, užuovėjos, ten greičiausiai nutirpsta sniegas, pradžiūsta ir įšyla žemė ir ima lįsti iš žemės krokų nosytės. Aplink dar gali būti sniego, o mažyčiuose nutirpusiuose žemės lopinėliuose puikuotis spalvoti krokai.

 

Man labai patinka gelsvai oranžinės ir švelniau violetinės spalvos derinys išorinėje žiedo pusėje.

 

 

Krokus ‘Firefly’ pasodinau šalia snieguolių. Jie labai gražiai papildo vienas kitą.

 

 

Šalia auga šaltesnio melsvo atspalvio krokai Crocus chrysanthus arba auksuotieji krokai  ‘Blue Pearl’. Jie tokie pat gražūs, kaip ir jų pavadinimas. 

 

 

Kai žiedai skleidžiasi jų spalva tikrai primena melsvus perliukus.

 

 

Aplink krokus nuolat dūzgia bitės. Ir drugeliai  atskrenda pasistiprinti nektaru. Šis citrinukas taip mėgavosi maistu, kad visai nenorėjo pozuoti ir išskleisti savo sparnų.

 

 

Dryžuoti kroko Crocus vernus  arba pavasarinio kroko „King of the Stripes“ žiedai yra didesni nei kitų krokų. Pavasariniai krokai būna 10-20 cm aukščio t. y. aukštesni už kitus ir pradeda žydėti vos vėliau.

 

 

Šis – tikras krokų karalius. Lyg milžinišką karūną kelia aukštyn savo didelius žiedus.

 

 

Pasiklydo viena snieguolė tarp didžiulių krokų žiedų.

 

 

Bitėms labai patinka dryžuotasis. Jo nektaras tikriausiai labai skanus, nes į vieną žiedą net po dvi bitutes taikėsi.

 

 

 

Sniego baltumo krokas Crocus biflorus ‘Miss Vain’ man pats elegantiškiausias. Šis krokas dar ir švelniai kvepia.

 

 

‘Miss Vain’ pasodinau po buksmedžiais, kad dar labiau išryškėtų jų vaiskus baltumas.

 

 

Pačios neįprasčiausios krokams rožinės spalvos Crocus tommasinianus arba tomasinio krokai ‘Roseus’ išsiskiria ir savo žiedo forma. Žiedlapiai pailgi ir siauresni, nei kitų krokų, o saulėje išsiskleidžia lyg ramunės žiedas. Išorinė šių krokų žiedlapių pusė yra šviesesnė, o vidinė tamsesnė. Jie taip pat vieni pirmųjų tarp krokų pradeda žydėti. Kartais jau po sniegu būna sukrovę žiedus. Šie krokai Lietuvoje mažiau paplitę nei anksčiau minėtieji. Su laiku jie pradeda natūralizuotis ir patys pasisėja. Žinoma, tam reikia ne vienerių metų. 

 

 

 

 

 

Auksuotasis krokas Crocus chrysanthus ‘Fuscotinctus’ ypatingas savo ryškiai geltonais žiedais, kurių vainiklapių išorinė pusė išmarginta rudais dryžiais. Labai ankstyvas, kaip ir visi auksuotieji krokai. Pradeda savo pasirodymą jau kovo mėnesį, vos tik nutirpsta sniegas.