Aš labai mėgstu lankytis senuose Lietuvos dvaruose ir jų parkuose. Įdomu sužinoti jų istoriją, likimą, bandyti įsivaizduoti kaip ir kas kūrė, planavo parko erdves, sodino augalus. Įdomu iš kur tie augalai atkeliavo – ar iš Lietuvos medelynų, ar iš gretimų, ar iš tolimų šalių. Lietuvoje dvarų su savo parkais yra tikrai nemažai, todėl dažnai savaitgaliais, ar laisvu laiku, kur nors važiuojant, jei netikėtai pamatau dvaro sodybą, būtinai užsuku. Tik, gaila fotoaparas ne visada būna kartu, todėl vaizdus kartais tenka dėtis į galvą ir tikėtis sugrįžti į tą vietą darsyk.

Neseniai į rankas papuolė knyga „Sumedėjusių augalų introdukcija ir aklimatizacija bei jų rezultatai ir perspektyvos Lietuvoje“ (autoriai L. Januškevičius, V. Baronienė, D. Liagienė). Pavadinimas skamba labai moksliškai :), bet čia radau istorinių faktų apie tai, kaip pas mus atsirado, dabar jau lyg ir įprasti medžiai bei krūmai, kuriuos dažnai sutinkame parkuose prie dvarų.  Sumedėję, iš kitur atkeliavę augalai, Lietuvoje pradėti auginti jau XIV – XV a. Pavyzdžiui, karalienės Bonos Sforsos dėka XVI a. Lietuvoje atsirado vynmedžiai, agrastai, serbentai, kukmedis, paprastasis ligustras ir buksmedis. XVIII – XIX a. prie dvarų atsirado peizažiniai arba angliškojo stiliaus sodai, kurie nuo XIX a. vidurio pradėti vadinti parkais (tuo metu Lietuvos didikai itin susidomėjo dekoratyvine sodininkyste bei parkų kūrimu). Tada daugelis sumedėjusių augalų buvo atvežami iš Vakarų Europos šalių (Vokietijos, Prancūzijos, Olandijos), netgi tolimosios Šiaurės Amerikos ir Japonijos, bei iš artimesnių Varšuvos, Rygos, Tilžės, Karaliaučiaus, Peterburgo medelynų. Net ir Vilniuje, dabartinėje Sodų gatvėje, šalia Rūdininkų vartų, XIX a. pirmoje pusėje taip pat buvo medelynas, kurio savininkas Jozefas Strumila augino ir pardavinėjo ir vietinius, ir atvežtinius dekoratyvinius augalus. (Čia truputis istorijos, kuri man šioje knygoje buvo labai įdomi.) 

  

 Lapkričio pradžioje, žinoma jau ne pirmą kartą, užsukau į Verkių parką.

Tai XVIII a. kraštovaizdinio tipo parkas, išsidėstęs Neries apatinėje ir viršutinėje terasose. „Viršutinis parkas išsidėstęs Neries ir Verkės upelio slėnių juosiamoje plynaukštėje bei greta esančiuose šlaituose, žemutinis (didysis) – Neries slėnyje“ (http://www.verkiai.lt/index.php/pageid/97).
Tai vienintelis parkas Lietuvoje, kuriame labai daug liepų rūšių bei formų. Čia auga labai retos kalninės Šiaurės Amerikos liepos, veimutinės pušys, sidabrinės dygiosios eglės, didžialapės liepos, pilkieji riešutmedžiai, lenkiniai bei sibiriniai maumedžiai (tikrai nesugebėjau atskirti tų liepų rūšių ir formų :), bet būtų įdomu paklausyti  dendrologų vedamų ekskursijų po Lietuvos dvarus).  

 

Keletas nuotraukų iš mano pasivaikščiojimo Verkių parke:

kiekviename parke fotografuoju alėjas, man jos tokios gražios 🙂

auksiniai maumedžiai

Veimutinė pušis