Cercidiphyllum japonicum

ATGAL Į RUDENĮ

Kai rugsėjo mėnesį įkėliau į tinklaraštį savo įspūdžius iš Kauno botanikos sodo ( čia ), daviau žodį, kad būtinai ten nuvažiuosiu dar kartą, kai jis pasipuoš ryškiomis rudeniškomis spalvomis. Savo žodį aš ištesėjau, tikrai ten buvau, daug fotografavau, bet vis neradau laisvo laiko parašyti apie išvyką. Taigi siūlau sugrįžti atgal į gražų auksinį rudenį ir pailsinti akis nuo akinamai šaltos žieminės saulės šviesos 🙂
Kauno botanikos sodas  pasitiko mane nuostabiausiais geltonos, rudos, rausvos, raudonos, žalios spalvų atspalviais. Saulytė neišlindo, bet lengva ūkana suteikė neapsakomo jaukumo. Žiugždantys po kojomis lapai ramino. Tikras meditacijos kampelis.

Pirmiausiai ėjau pažiūrėti japoninio puošmedžio (Cercidiphyllum japonicum). Neįtikėtinas grožis ! O svaiginantis karamelės kvapas vertė galvoti apie šviežias bandeles ir puodelį arbatos 🙂 Didelėmis valios pastangomis prisiverčiau keliauti gylyn į parką. Buvo didelė pagunda prisėsti po medžiu ir spoksoti į tvenkinį krintančius medžio lapus.

Žemiau esančioje nuotraukoje – japoninės magnolijos vaisius. Niekada nesu mačiusi, todėl buvau nustebusi, kad jie tokie gražūs ir ryškūs. Vėliau teko bendrauti su sodo darbuotojais, tai sužinojau, jog toli gražu ne kiekvienais metais būna toks geras derlius.

Gelsvažiedis tulpmedis (Liriodendron tulipifera L.) buvo vos pradėjęs gelsti. Norėčiau pamatyti jį žydintį. Sako vaizdas – nerealus :). Botanikos sodo tinklapyje galima pamatyti jo žiedo nuotrauką. Nuo 2000-ųjų metų sode rengiamos tulpmedžio žydėjimo dienos. Tik, kaip ir kitų augalų, ne visuomet žydėjimas būna gausus. Jau grįždama namo, užsukau į Kauno botanikos sodo medelyną ir nusipirkau čia išaugintą gelsvažiedžio tulpmedžio sodinuką. Labai tikiuosi, kad jis sekmingai peržiemos šią žvarbią žiemą.

Šalia tulpmedžio kerojo dižiuliai ožekšniai, pasipuošę barbiškomis rožinėmis uogomis. Ilgiau į jį pažiūrėjus, tikrai gali pradėti viską matyti rožinėmis spalvomis :).

Kai praeitą kartą buvau botanikos sode, kažkodėl neradau tikrosios metasekvojos (Metasequoia glyptostroboides), todėl šįkart jos ieškojau atidžiau. Šis medis žemėje egzistuoja daugiau kaip 50 milijonų metų ! Natūraliai gamtoje jos auga tik Kinijoje, tad šią egzotiką Lietuvoje pamatyti būtina.  Nors man metasekvoja pasirodė spygliuota, tačiau Vikipedija  rašo, kad tai lapai. Vasarą jie būna žali, o rudenį įgauna tokį rudai bronzonį atspalvį ir vėliau nukrenta (kaip tikri lapai).

 Rudeninių astrų kolekcija švietė iš tolo savo rožiniais, melsvais ir violetiniais žiedais. Didelis masyvas žydinčių augalų visada gražu. Užsimaniau ir aš jų turėti savo sode dar daugiau. Bet iš kur gauti vietos, štai kur problema :).

Miskantai siūravo (prisiminiau Antaną Baranauską 🙂  nuo vėjo.

Nežinau, kas per uogos, bet atrodė skaniai.  Neragavau 🙂
O tolumoje boluojanti oranžerija, visai primena Londono Kew sodą.

 Dar vienas japoninis puošmedis, pro kurį negalėjau ramiai praeiti. Tačiau šis buvo visas margas, priešingai nei jo vyresnysis brolis (tas kur prie tvenkinio auga).

Klevas savo auksą dosniai žėrė į tvenkinį.

Prieš išeidama iš parko atsisveikinau su japoniniu puošmedžiu. Na labai jis man patinka 🙂

 

 Gražu ir gera buvo Kauno botanikos sode. Iki kito karto ! Galbūt pavasarį…

 
Kauno botanikos sodas

KAUNO BOTANIKOS SODAS

Perskaičius Aistės (tinklalapio “Smėliadėžė” autorė) straipsnį ” Rugsėjis Kauno botanikos sode: kukliai nutylimas grožis “
 iš karto norėjosi sušukti: “Ir aš ten buvau, ir man kilo tos pačios mintys” :). Tad norėdama solidarizuotis su Aiste, taip pat papasakosiu apie įspūdžius iš Kauno botanikos sodo.

Tiesa, Kauno botanikos sode pirmą kartą apsilankiau tik šių metų rugpjūčio pradžioje. Likau sužavėta nuostabiais suaugusiais ginkmedžiais, japoniniais puošmedžiais, įvairių rūšių klevais ir kitais senais medžiais, kuriuos  Lietuvoje pamatyti galima tikrai retai kur. O kaip gražiai jie atrodys nusidažę rudeninėmis spalvomis ! Dabar jau tikriausiai galima pamatyti pirmąsias rudenines medžių spalvas.  Keista, kad būtent rudenį sodas neorganizuoja renginių ir nekviečia į svečius savo lankytojų.
Bet norėjau parašyti šiek tiek istorijos, kaip ir kada buvo įkurtas šis botanikos sodas. Šiais metais, beja, jis atšventė savo įkurimo jubiliejų. Kauno botanikos sodui šiemet sukako 90 metų !
 

 

Seniau, t. y. iki XVII a. antrosios pusės sodo žemės priklausė Lietuvos didikams Pacams (kaip ir daugelis žemių tuo metu).  Šie, už suprojektuotą Pažaislio vienuolyną, padovanojo minėtas žemes italų architektui Liudvikui Fredui. Nuo čia kilo ir šios vietos pavadinimas – Aukštosios Fredos dvaras. XVIII a. dvarą nupirko bajorai Godlevskiai, kurie XIX a. antroje pusėje čia įkūrė peizažinio stiliaus Aukštosios Fredos parką. Jau tuo metu čia buvo pasodinta nemažai įvairių svetimžemių augalų, kai kurie išlikę ir iki šių dienų. Po Juozo Godlevskio mirties, dvaras buvo parduotas carinės Rusijos valdžiai, o jo žemėse įrengti du fortai. Laimei, tolimesnė dvaro parko istorija  jau susijusi su dabartine jo paskirtimi. 1920 m. Aukštosios Fredos dvare buvo įkurta Sodininkystės ir daržininkystės mokykla, o 1923 m. įkurtas Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodas. Pirmasis jo vadovas buvo žymus šveicarų kilmės botanikas, Tartu universiteto profesorius Konstantinas Regelis. K. Regelis turėjo neblogų ryšių su kitais Europos botanikos sodais (Berlyno, Karaliaučiaus). O Sankt Peterburgo imperatoriškojo botanikos sodo vedėjas Eduardas Regelis buvo jo senelis. Kvalifikuotas vadovas bei geri jo ryšiai padėjo sparčiai kurtis naujajam botanikos sodui.  K. Regelis pasikvietė garsų anuomet sodų ir parkų architektą Karolį Rauthą suprojektuoti naująjį botanikos sodą. K. Rauthas perplanavo buvusį dvaro parką botanikos sodo reikmėms. Iki 1940 m. buvo nuveikta tikrai daug: pastatyta oranžerija, įkurtas dendroparkas, rožynas, augalų sistematikos skyrius, išleistas pirmasis sėklų mainų katalogas. Tuo metu Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodas buvo žinomas ir už Lietuvos ribų, jis buvo vienas turtingiausių Baltijos šalyse. Prasidėjus karui ir K. Regeliui išvykus iš Lietuvos, sodui vadovavo profesorius Kazimieras Grybauskas.  Sunkus buvo tuomet laikas botanikos sodui. Bet jis išgyveno iki šių dienų ir dabar vis dar turi ką parodyti. 
 Gal tik reikia būnant jame ne tik žiūrėti, bet ir pamatyti, tai, kas yra vertinga. O vertinga, manau, tai, kas auga ne vieną dešimtmetį, kas atlaikė žvarbias žiemas ir kaitrias vasaras, kas buvo šios vietos istorijos liudininkais ir tai, kas dar gyvens ir džiugins savo grožiu bei didybe  taip pat ne vieną dešimtmetį. Vietiniai ir  nevietiniai gražuoliai medžiai, turintys savo atsiradimo ir kilmės  istoriją, sutinkantys ir išlydintys kiekvieną, apsilankiusį šiame botanikos sode, gyvena čia savo gyvenimą. Gaila, kad apie juos tiek mažai kalbama.
Prie įėjimo į sodą galime tik perskaityti, jog čia galime rasti šiuos įdomesnius augalus:
 
 
Pasiėmus botanikos sodo žemėlapį (o jį galima gauti perkant kasoje įėjimo bilietus), nesunku šiuos augalus rasti ir jais pasigėrėti. Važiuodama į parką, norėjau būtinai pamatyti, kaip atrodo suaugęs dviskiautis ginkmedis (Ginkgo biloba). Tai seniausi žemėje medžiai, kurie dar vadinami gyvosiomis iškasenomis. Šis medis kilęs iš Kinijos ir Japonijos. Išgyventi jis gali įspūdingą amžių –  nuo 1000 iki 4000 metų ! Žinoma, Kauno botanikos sode jie gerokai jaunesni, bet ir ne jauni liauni medeliai. O štai tokie gana solidūs medžiai su labai gražiais vėduoklės formos lapais. Juk ne vienas galime pasigirti, kad pasisodinome kieme ginkmedį, bet štai koks medis bus, kai suaugs, nežinome. Apsilankykite čia ir pamatysite, kokiu puikiu  virs jūsų augintinis 🙂
 
Jeigu manes paklaustumėte, kas labiausiai patiko Kauno botanikos sode, atsakyčiau:
– Japoninis puošmedis ! Jis nuostabiausias 🙂 !
Praeitais metais pasisodinau jį savo sode. O kai pamačiau čia, suaugusį didžiulį daugiakamienį medį, puoliau skaityti prie medžio pritvirtintos kortelės, nes buvo labai smalsu sužinoti, kiek jam metų. Taigi, tai vienas seniausių japoninių puošmedžių, augančių Lietuvoje. Jis sodintas apie 1925-1930 metus. Vadinasi šiam medžiui apytiksliai 83 metai ! Solidu 🙂
 
 
Japoniniai puošmedžiai (Cercidiphyllum japonicum) kilę iš Japonijos ir Kinijos. Užauga iki 15 m aukščio. Dažniausiai tai daugiakamieniai medžiai. Mėgsta derlingus purius priesmėlius ar priemolius. Auga vidutiniškai sparčiai. Atsparūs šalčiui. Pakenčia paunksmę, bet puošniau atrodo saulėtoje vietoje. Tiesa, reikia paminėti, jog  botanikos sode yra ne vienas šis gražuolis medis. Kiti puošmedžiai yra jaunesni. Jų yra savotiška alėja, kartu su ginkmedžiais. O dar vienas auga šalia viendienių ir vienmečių gėlių gėlyno. Bandau įsivaizduoti, kaip jie atrodys šiek tiek vėliau, kai pasikeis lapų  spalva. Turėtų būti  pritrenkiančiai gražu. O kur dar karamelės kvapas. Sakoma, kad atšalus orams, japoniniai puošmedžiai pakvimpa karamele. Vokiečiai japoninį puošmedį vadina Kuchenbaum – meduolių medžiu. Tikriausiai dėl kvapo. Na ką važiuosime dar kartą, įsitikinti, kad tai tiesa 🙂
Medžius, štai ką reikia būtinai pamatyti Kauno botanikos sode !
Mes perkame ir sodiname nedidelius medelius neturėdami žalio supratimo, kas iš jų užaugs. Na gal paskaitome aprašymus internete ar etiketes, užkabintas prie augalų, bet informacija ten ne visada būna tiksli, o ir augalai dažnai atvežtiniai, augę kitokiomis sąlygomis.  Lankydamiesi Lietuvos botanikos soduose ir senuose  dvarų parkuose, galime pamatyti suaugusius medžius ir tik tada suprasti, kiek vietos reikės vienam ar kitam medžiui.
Brandaus Kauno botanikos parko erdvėse galime dar apžiūrėti ir oranžeriją, alpinariumą, rožyną, jurginų kolekciją bei margaspalves daugiamečių gėlių salas. Gėlynams galbūt reikėtų daugiau šiuolaikiškumo, nes ten vis dar stipriai juntamas tas senasis “tarybinių laikų” stilius. Aš labai tikiuosi, kad su laiku viskas tik gražės.

 

 

 

 Šiandieną parkas jau kitoks, su kita nuotaika, spalvomis, bet tikrai ne mažiau žavus. Verta pastebėti tą besikeičiantį jo grožį.