Kai iš miesto savaitgaliui nuvažiuoji į sodybą, papuoli į kitą erdvę, kur taip pat pavasaris, augalija, gyvybė, bet viskas kiek kitaip nei namuose. Ten visko daug daugiau: ploto, dangaus, žemės, garsų ir tuo pačiu tylos. Darbelių taip pat daugiau, bet visada yra pavojus nieko nenuveikti, nes jautiesi kaip užburtas ir bandai stabdyti akimirką, laiką. Užsižiūri, užsikvėpuoji, užsikaifuoji 🙂 ir žiūrėk, jau pusdienis praėjo, o planuoti darbai dar nepajudėjo iš vietos. Bet kartais taip nieko nesinori daryti, o tiesiog  būti čia ir dabar …