Pilkos spalvos augalai sode, tai ne pilkos pelės, o tikri pilkieji sodo kardinolai. Yra daug pilko atspalvio augalų. Tačiau šalavijas (Salvia argentea), kietis (Artemisia schmidtiana) ir vilnotoji notra (Stachys byzantina) yra tikrai ryškūs augalai, kurių lapai  labai gražios sidabriškai pilkos spalvos. Dar viena ypatybė siejanti šiuos augalus – minkšti ir pūkuoti lapai (išskyrus kiečio). Švelnūs lyg maži kačiukai :). Visi šie augalai mėgsta saulėtą vietą, nereiklūs dirvožemio derlingumui (dirva gali būti skurdi). Jie nemėgsta tik per didelės drėgmės.

Kietis (Artemisia schmidtiana) auga nuostabiai tvarkingu pusapvaliu kereliu. Šio augalo aukštis apie 20-30 cm. Gražiai atrodo šalia panašaus aukščio ar šiek tiek aukštesnių augalų ten, kur saulėta visą dieną. Žiedai nedekoratyvūs, žydi vasaros pabaigoje. Lengvai auginamas ir pakeriantis savo tvarkingumu.

Argi jis ne žavus ?

Pirmą kartą šį augalą (kaip ir daugelį kitų) pamačiau pas puikią gėlininkę, tikrą augalų žinovę Rasą (http://rasosaugalai.blogspot.com/ ). Kai paklausiau kas tai per augalas, gavau atsakymą, kad tai šalavijas. Toookiooo šalavijo tikrai nebuvau mačiusi. Dideli pūkuoti lapai, man visiškai neasocijavosi su  šalavijais :).
Praeitą vasarą įsigijau jį. Peržiemojo be dengimo, tik mulčiuotas kompostu. Šiemet jis mane turėtų pradžiuginti savo žiedais. Dabar jau sukrauti žiedynai įspūdingo dydžio. Laukiu, kada prasiskleis. Tai turėtų įvykti jau greitai. Auga šis nesmulkus augaliukas (jo aukštis su žiedynu apie 60-70 cm, o lapai beveik delno dydžio) saulės atokaitoje, vandens gauna mažai. Atrodo, jog gyvenimu jis patenkintas, o aš labai patenkinta juo :).

Va štai toks nemenkas žiedelis (dar neišsiskleidęs). 

Na ir dar viena iš pilkųjų ir švelniųjų kompanijos – vilnotoji notra (Stachys byzantina). Kaip aukščiau išvardintieji mėgsta saulę ir nemėgsta riebios ir šlapios žemės. Jei  žemė bus gerokai patręšta, ji tiesiog peraugs, visu savo ilgiu išsities ant žemės ir neteks viso savo žavesio. Kai kas siūlo jai net neleisti žydėti, nes taip ji praranda savo „formą“. Formos praradimas yra didžiausias jos trūkumas. Geriau ją sodinti užuovėjoje, kad vėjas neišvartytų krūmo. Man ji pati gražiausia pavasarį, dar nespėjusi visiškai užaugti.