Labai džiaugiuosi vakarykščia „ekspromtine“ išvyka į Užutrakį ir noriu pasidalinti jos nuotaika ir nuotraukomis. Nors nuo ryto dangų dengė rūkas, bet apsiginklavusi fotoaparatu, pasiėmusi vaikus ir jų močiutę nuvažiavau  ten, kur vis planuodavau nuvažiuoti rudenį. Saulė išlindo, sušildė ir džiugino iki vakaro. Kelione buvo patenkinti visi :).

 

Pradžiai šiek tiek istorijos, be kurios sunku suvokti šios vietos svarbą ir unikalumą. Užutrakis – tai pusiasalis tarp Galvės ir Skaisčio ežerų Trakuose. Jis dar buvo vadinamas „Algirdo sala“ ir istoriniuose šaltiniuose minimas jau labai seniai net nuo XIV a.

 XIX a. antroje pusėje šį pusiasalį įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius (1835-1891), o po jo mirties Užutrakio dvarą paveldėjo jo sūnus, taip pat Juozapas (1868-1917).  Grafai Tiškevičiai – labai sena Lietuvos didikų giminė, kilusi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinių rusiškų žemių bajorų. 1897–1902 m. grafas Juozapas Tiškevičius ir jo žmona kunigaikštytė Jadvyga Svetopolk – Četvertynska įkūrė šią nuostabią Užutrakio dvaro sodybą. Pasakojama, kad Juozapas ir Jadvyga labai mylėjo vienas kitą (tikriausiai todėl čia juntama ypatingai jauki ir gera atmosfera). 1917 metais dvarą perėmė Juozapo sūnus Andrius Tiškevičius, kuris sodybą valdė iki 1939 metų.

Dvaro rūmus projektavo žymus lenkų architektas Juzefas Hussas. Spėjama, kad ryšius su šiuo architektu Tiškevičiai užmezgė per savininko žmoną Jadvygą, nes J. Hussas išimtinai dirbo Varšuvoje ir buvusioje Lenkijos karalystėje.

Tai istorizmo stiliaus rūmai su atvirais paviljonais ir terasa, nuo kurios atsiveria pribloškiantis vaizdas į Trakų pilį (grafo Tiškevičiaus laiku, tai buvo tik pilies griuvėsiai).
Puikų skonį turėjo tie grafai ir mokėjo išsirinkti pačias unikaliausias vietas :).
 

 

Jau pati vieta, kur įsikūręs šis dvaras, yra nuostabi. Bet prie jos prisilietė  ir nemažiau puikaus ir žymaus prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Fransua Andre ranka. Jis 1898 m. buvo atvykęs į Užutrakį ir suplanavo čia mišraus stiliaus parką. Kai dairaisi aplink, labai sunku suprasti, kur auga natūralus senas pušų, ažuolų ir eglių miškas, o kur įsodinti svetimžemiai medžiai, atkeliavę iš kitur, bet jau šimtmetį puikiai augantys šiame parke.

 

 

Man visada buvo įdomu, kaip pasaulinio garso dendrologas, botanikas, sodininkas ir parkų meno tyrinėtojas, profesorius iš Versalio E. F. Andre ( Edouard Fransua Andrė, 1840 07 17 – 1911 10 25) pateko į Lietuvą ir sukūrė čia ne vieną parką. Pasirodo, kitas grafo Juozapo Tiškevičiaus sūnus  – Feliksas – per vokiečių architektą F.Švechteną susipažino su garsiuoju prancūzu  E. F. Andre ir taip  Lietuvoje atsirado Palangos, Užutrakio, Lentvario ir Trakų Vokės parkai. Manoma, kad būtent šis architektas Tiškevičiams rekomendavo garsų prancūzų parkų kraštovaizdžio architektą.
 Atsakymą į šį klausimą gavau Alfredo Girdziušo Paliesiaus bloge (http://agirdziusas.blogspot.com/2007/12/alfredas-girdziuas-lietuvos-eduardo.html?zx=7ce00b147d6a5419). Tuo labai džiaugiuosi :).
Šiek tiek nukrypsiu į šoną, bet tai informacija labai susijusi su Užutrakio dvaru :).
Pernai rudenį (2011 09 22-24) Užutrakio rūmuose vyko tarptautinė konferencija „E. F. Andre šiaurės parkų kelias“  100-osioms E. F. Andre mirties metinėms pažymėti. Renginiai vyko ir Palangos, Lentvario bei Trakų Vokės parkuose. Buvo atvykusi Eduardo Andre provaikaitė Florence Andre Olivier.  Ji vadovauja 1994 metais Prancūzijoje susikūrusiai Eduardo Andre Asociacijai. Tikriausiai nedaug kas žino, bet 2002 metų balandžio 12 dieną Lietuvoje buvo įkurtas Eduardo Andre klubas. Jo pirmininkė yra nuostabi moteris Vaiva Deveikienė.  Puikiai kalbanti prancūziškai, tikra E. F. Andre parkų Lietuvoje žinovė.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Reprezentacinius parterius juosiantis peizažinis Užutrakio parkas buvo sumanytas kaip vandens parkas. Pusiasalį gaubia du ežerai, o čia buvo įrengta sudėtinga, daugiau nei dvidešimties tarpusavyje ir bent su vienu iš didžiųjų ežerų susieta tvenkinių sistema.

Tačiau praėjus šimtui metų, ežerai gerokai paseko ir dėl to išdžiūvo parko centrinės dalies tvenkiniai.
Tačiau šiuo metu, vaikštant po parką, vis vien galima mėgautis mažesniais ir didesniais likusiais tvenkinukais, atspindinčiais dangų, šimtamečius medžius, tiltelius ir rūmus. Galima pabandyti pamatyti tai, ką matė pats E. F. Andre.
Veidrodiniuose tvenkinukų atspindžių žaidimuose, sunku pagauti ribą tarp sausumos ir vandens, tarp natūralaus ežero ir dirbtinai iškasto tvenkinio.

Į Užutrakio dvarą šiuo metu patenkama sausumos keliu, kuriuo grafai nekeliaudavo. Šis kelias buvo vadinamas“ bulvių keliu“, nes jo paskirtis buvo – ūkinė. O savininkai atplaukdavo ežeru per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką. Labiausiai išsikišusioje pusiasalio dalyje juos pasitikdavo, išlydėdavo ir palaimindavo Mergelė Marija su Kūdikiu. Ant seno išlikusio postamento  šiandien stovi 2007 m. atkurta Mergelės Marijos su Kūdikiu skulptūra, kuri turi labai įdomią istoriją. Šalia skulptūros pasodinti senovinių rožių krūmai (tarp kita ko visos rožės Užutrakio dvare yra iš „Sibirkos rožyno“). Labai norėčiau jas pamatyti žydinčias birželį.

 

 

Jei nuo skulptūros keliausime keliuku per senąjį mišką, užklysime į buvusios Rotondos vietą. Nežinau kodėl, bet man ši vieta sukelia keistas emocijas (man ten būna šiek tiek baugu). 

 

 

 Užutrakio parko augalija yra labai gausi. Tai rodo, kad jo autorius E. F. Andre buvo dar ir botanikas. Parke auga ir vietiniai ir atvežtiniai augalai. Tai  38 Lietuvoje savaime augančių medžių ir krūmų rūšys, 54 introdukuotos rūšys ir formos (didžiosios pocūgės, sidabriniai ir platanlapiai klevai, totoriniai sausmedžiai, amerikinės liepos ir kt.), bei 400 rūšių žolinių augalų. Kai kuriuos jų įveisė pats E. F. Andre (plačialapė miglė, miškinė šunažolė, krūminis kiškiagrikis ir kt).
Kadangi aš nesu didelė laukinių augalų ir medžių žinovė, tai fotografavau tai, kas traukė akį savo gražia rudenine spalva :): ožekšnis, raugerškis, klevai.

Dar norėjau įdėti dvi nuotraukas iš skirtingų Galvės ežero pusių:
vaizdas į Trakų pilį iš Užutrakio dvaro pusės:

vaizdas į Užutrakio dvarą iš Trakų pilies pusės:

 Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra tokia vieta. Unikali savo geografine padėtimi, su sena ir gražia istorija, susieta su garsiais pasaulyje vardais, bet tuo pačiu tokia artima ir svarbiausiai prieinama. Lenkiu galvą prieš tuos, kurie jau daugelį metų ja rūpinasi, puoselėja, dėl jos kovoja ir ją gražina. Šiuo metu Užutrakio dvaru rūpinasi ir jį tvarko Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija.
Per daugelį metų parkas ir rūmai daug visko matė: ir prabangą, ir skurdą. Tačiau nežiūrint visko, jie dabar vėl gyvena savo gražų gyvenimą.
Vaikščiodami po parką mano vaikai nusprendė – visai neblogai būtų čia gyventi. Negaliu jiems nepritarti. Svajoti juk galima. Ir nebūtina, kad ši svajonė virstų realybe :).

Rašydama šį įrašą naudojausi:
 2011 m. išleistu leidiniu, skirtu prancūzų botaniko ir kraštovaizdžio architekto E. F. Andre 100-osioms mirties metinėms „Eduardo Fransua Andre parkų kelias Lietuvoje“, kurio leidėjas yra Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija.