Lentvario dvaro parke galime nemažai rasti tuo metu madingų betoninių dekoratyvinių elementų, imituojančių medį, – tai betoninės medžių šaknys, šakos, kelmai, suolai ir staleliai.

Na, nežinotum, kad čia betonas, ir į galvą nešautų tokia mintis. Ir kelmo forma ir žievės rievelės padarytos taip kruopščiai. Natūraliai užaugusios samanos… ir, atrodo, jokios apgavystės :). Tik įgudusių rankų darbas.

Visuose E. F. Andre Lietuvoje kurtuose parkuose randame natūralias uolas imituojančias atramines sienutes, lyg uoloje iškaltus akmeninius laiptus. Lentvario parke ypač gausu vingiuotų akmeninių takelių, laiko ir gamtos, padengtų minkštutėmis žaliomis samanomis.

 

Lentvario dvare man labai patiko kolonos su vazomis. Pastebėjau, kad ir  terasoje prie rūmų stovi tokios pačios vazos.

 

 

Daug detalių, kurias čia, parke, išdėliojo žmogaus ranka, bet jos nerėkiančios, o gražiai įsiliejančios į bendrą visumą. Reikėtų pasimokyti ir stengtis taip  sudėlioti dekoratyvinius elementus, kad jie negožtų gamtos grožio.
Šiame parke padariau sau savotišką atradimą.  Tarp taip pažįstamų man medžių – eglių, klevų, liepų – auga iki skausmo žinomos ir dabar tikriausiai kiekvienoje sodyboje sutinkamos vakarinės tujos. Bet mūsų laikais, tai dažiausiai gyvatvorinis medis, o čia jis auga kaip miško dalis. Tik gerai įsižiūrėjęs suvoki – o, tai tuja ! Jos taip gražiai čia adaptavosi, kad tapo šio parko – miško dalimi. Taip atsitiko visai neatsitiktinai. Joms apgalvotai buvo parinkta vieta, kur jos puikiai prisitaikė ir atliko savo dekoratyvinę funkciją.

 

Šiuo metu parke auga apie 60 įvairių medžių ir krūmų rūšių. Tai eglės, klevai, ąžuolai, liepos, pušys ir kt. Tarp jų galime sutikti ir senų svetimžemių medžių – europinių maumedžių, melsvųjų pocūgių, vakarinių tujų, pilkųjų tuopų, karpotųjų beržų, sidabrinių klevų ir kt. E. F. Andre yra introdukuotos 22 rūšys (šaltinis: „Eduardo Fransua Andre parkų kelias Lietuvoje“ Turistinio maršruto vadovas).  

Vaikščiodama parku bandžiau ieškoti tų retesnių augalų. Sekėsi man nekaip. Daug medžių buvo jau be lapų. Tad mano „egzotikos“ radybos apsiribojo tik juodauogio šeivamedžio karpytalape forma.

 O vienišas klevo lapas taip jaukiai įsitaisė ant medžio kamieno, kad negalėjau jo nefotografuoti:

Rytas, kai važiavom į Lentvarį buvo toks ūkanotas, kad iš karto praradau viltį tądien pamatyti saulę. Bet, kaip sakoma, viskas, kas vyksta šiame geriausiame iš geriausių pasaulyje yra tik į gera. Rūkas suteikė paslaptingumo parkui, pridengė skausmingai aptriušusį ir baigiantį apakti, išdužusių langų akimis, dvaro mūrą.

Pirmas žvilgsnis į aplinką – Lentvario ežerą, kuris supa parką iš pietų pusės.  Tuoj tuoj pamatysiu raudonų plytų statinį.

Lentvaryje likę tik buvusios prabangos likučiai, bet įjungus fantaziją, galima įsivaizduoti, kaip viskas atrodė tuomet, kai buvo puoselėjama, prižiūrima ir mylima.

Lentvario dvaro, kaip ir Užutrakio dvaro  istorija ir vėl susieta su grafų Tiškevičių vardu ( http://manogardenstories.blogspot.com/2012/10/uzutrakio-dvaro-parkas.html).  Lentvario dvaras minimas jau nuo XVI a. pabaigos ir savininkų per šimtmečius jis turėjo ne vieną. Tačiau tas grožis, kurį vis dar galime matyti šiandieną, buvo sukurtas grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835-1891) ir jo sūnaus Vladislovo (1865-1936) pastangomis. Juozapas Tiškevičius, turėjo 5 sūnus: Aleksandrą, Vladislovą, Juozapą, Feliksą ir Antaną. Kievienas iš jų paveldėjo po dvarą: Aleksandras – Kretingos, Vladislovas – Lentvario, Juozapas – Užutrakio, o Feliksas – Palangos dvarus. Išskyrus Antaną, šiam liko Vilniuje veikę fabrikai. Visi minėti dvarai ir jų parkai, išlikę iki šių dienų ir žavi savo išskirtinumu. 

Dviaukščius (trečiasis aukštas tarp rizalitų buvo užstatytas pokario laikotarpiu (šaltinis http://www.kpd.lt/failai/Aiskinamasis%20rastas_6.pdf) Lentvario dvaro rūmus pagal architekto Gustavo Šachto projektą pastatė Juozapas Tiškevičius. Jo sūnus Vladislovas Tiškevičius paveldėjęs didžiulį beveik 2000 ha Lentvario dvarą, sodybą pertvarkė. Pagal belgų architekto Vego (de Waegh) projektą 1899 m. rūmai buvo rekonstruoti. Jie įgijo dar ryškesnes neogotikines formas. Atsirado labai įspūdingas, į dangų šaunantis, apžvalgos bokštas (žvalgytis iš jo aukštybių, manau, tikrai yra į ką),

 

įrengta terasa, nuo kurios galima peržvelgti Lentvario ežero tolius, bei priešais esantį miestelį.

Apie 1898 -1900 m. perplanuotas buvo ir parkas. Čia ir vėl savo talentą rodė Paryžiaus vyriausias parkų tvarkytojas Eduardas Fransua Andre. Reikia paminėti, kad jis buvo ne vienas. Jam gelbėjo jo sūnus Rene Andrė ir belgų dendrologas Biuisanas de Kulonas (Buyssens de Coulon), bei dirbtinių uolų mūrijimo specialistas Boisard. 1898 m. birželio mėnesį E. F. Andre kartu su sūnumi lankėsi Lentvario dvare. Ir tai buvo ne vienintelis kartas, kai jis buvo atvykęs į Lietuvą.

Lentvario parkas puikavosi priešais rūmus įrengtu įspūdingu parteriu su kolonomis, kiliminiais gėlynais, karpomomis tujomis ir liepomis. Versalio aukštosios kraštovaizdžio mokyklos archyve saugomas Lentvario dvaro parko parterio akvarelinis planas, kurio autorius buvo E. F. Andre (šaltinis: S. Deveikis ir V. Deveikienė „Lentvario dvaro parko augalija. Parko dendrologinių tyrimų apybraiža“ 2008-2010 m.). Tikriausiai tai buvo mokomoji medžiaga to meto studentams. Tai rodo, koks šis parkas buvo ir yra išskirtinis ir unikalus  E. F. Andre darbo vaisius.
Parteryje iki šiol auga vakarinės tujos. Deja jų jau labai seniai niekas nebekarpė, jos peraugo ir stipriai gožia rūmų vaizdą. Bet gal tai ir gerai, nes rūmai tujomis, lyg vėduokle prisidengia savo griūvančias sienas.

Parteryje išlikusios dvi simetriškos dekoratyvinės kolonos su vazomis.
 

Viena iš kolonų yra pastatyta toje pačioje ašyje kaip ir  rūmų bokštas. 

Geometrija ir natūrali gamta viena kitai nemaišo. Jos darniai susilieja.  

 Jeigu Užutrakio dvaras buvo kuriamas kaip vandens atspindžių parkas, tai Lentvario parkas – tai kalnų parkas (šaltinis http://manoparkas.lt/Lentvaris/index.html). Kadangi vietovė natūraliai kalvota, tai ir parkas buvo projektuotas, įterpiant kalnams būdingus elementus: grotas, krioklius, vingiuotus takus, uolų masyvus. Nuo rūmų pasukus dešiniau, patenkame į parko dalį, vadinama „Šveicarija“, nes savo reljefu ji primena kalnuotąją šalį.

E. F. Andre, norėdamas dar labiau pabrėžti tai, kas sukurta gamtos, čia suprojektavo kalnų takelius, grotas, kroklius, dirbtines uolas, netgi viaduką per kaskadinį upelį.

Akmeniniais lapais, „apsnigtais“ rudeninių lapų auksu, galima užkilti iki vandens bokšto (statyto XIX a. 6-7 dešimtmetyje) ir  nuo čia žemyn leistis prie kaskadomis ir brastomis vinguriuojančio upelio.

 Vanduo parke labai svarbus. Tarp dviejų kalvų esančiame klonyje buvo įrengta visa vandens sistema: tris grandinėle išsidėsčiusius tvenkinius jungia upelis su grotomis.

 

 Vingiuotas takas veda į dar vieną kalvą, nuo kurios atsiveria gražūs parko vaizdai.

Ant šios kolonos aksčiau stovėjo T. Kosciuškos biustas.

O einant dar gilyn, išeiname į apvalią aikštelę, kur kadaise buvo altana (pavėsinė).

Nuo čia pasukus žemyn vėl patenkame prie upelio.

Parke galima sukti vis kitais takais ir pamatyti kažką naujo ir netikėto. Ne viskas čia yra atrasta. Laiko ir gamtos užkariautos teritorijos dar  tebevalomos ir tebetvarkomos.

 Lentvario dvaro teritorija yra labai didelė. Be pačių rūmų, čia yra ir ūkinė dalis, ne mažiau įdomi ir graži savo raudonų plytų pastatais

ir tvoromis su didžiuliais betoniniais bumbulais (jokiuose šaltiniuose neradau, kaip vadinama ši architektūrinė detalė).

Net ūkinis pastatas dera prie bendro viso dvaro stiliaus.

Lentvario dvaras buvo gausiai lankomas. Tai buvo savotiškas kultūros centras, nes čia „buvo rodomas kinas, spektakliai, organizuoti koncertai, dviračių ir žirgų lenktynės, medžioklės“ (šaltinis „Eduardo Fransua Andre parkų kelias Lietuvoje“ Turistinio maršruto vadovas 2011m.).  

Čia buvo net kavinė „Cafe Rivjera“ (http://manoparkas.lt/Lentvaris/index.html).  Savo klestėjimo laiku ji tikriausiai sulaukdavo daug lankytojų. Ši dvaro dalis, kur buvo kavinė, gavo Rivjeros pavadinimą.

Neieškojau kampų, kurie užglaistytų tikrovę ir pagražintų vaizdą. Man pikta ir liūdna, kad tas, kam priklauso šis puikus statinys, taip su juo elgiasi.

Nuo buvusios kavinės prieigų atsiveria gražus vaizdas į Lentvario rūmus.

O čia vaizdas į rūmus iš kitos pusės (nuo sąsmaukos tarp Lentvario ežero ir tvenkinio). 

  

Priešingai, nei apie kitus dvarus ir jų parkus, apie Lentvario dvarą yra parašyta tikrai nemažai. Tad pasakojimą pratęsiu kitoje dalyje. 

P.S. Lentvaryje buvau lygiai prieš savaitę – praeitą sekmadienį. Tada buvo gražus ruduo, o šiandieną – beveik žiema :).

 Rašydama šį įrašą naudojausi:

2011 m. išleistu leidiniu, skirtu prancūzų botaniko ir kraštovaizdžio architekto E. F. Andre 100-osioms mirties metinėms „Eduardo Fransua Andre parkų kelias Lietuvoje“, kurio leidėjas yra Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija.

Steponas Deveikis ir Vaiva Deveikienė „Lentvario dvaro parko augalija. Parko dendrologinių tyrimų apybraiža“, Vilnius, 2008 m. rugsėjis-2010 m. rugpjūtis

http://lt.wiktionary.org/wiki/rizalitas