Na štai ir žadėtas desertas  iš Wisley parko 🙂
Tai buvo mano tikslas. Pamatyti garsių kraštovaizdžio dizainerių Piet Oudolf ir Tom Stuart – Smith ne mažiau garsius darbus. Tiksliau mažąją jų darbų dalį (nes dirba šie žmonės labai produktyviai ir efektyviai). 

Ką iki šiol buvau mačiusi tik knygų iliustacijose ir interneto platybėse, tapo realiu, apčiuopiamu ir apžvelgiamu vaizdu. Ką galiu pasakyti – aikčiojau, vėl aikčiojau, ir žavėjausi :).

2001 metais, Karališkosios sodininkų draugijos (RHS) užsakymu, olandų kraštovaizdžio specialistas Piet Outdolf sukūrė, šį tą, iš esmės kitokio ir gana naujo. Juk tai buvo prieš dvylika metų ! Sodas Vislyje turėjo savo tradicinį dvigubą mišrųjį gėlyną (miksborderį), o Piet Outdolf suprojektavo kitokią tokio gėlyno versiją su natūralistiniu ir šiuolaikišku požiūriu. Jis kitaip pažiūrėjo į augalų susodinimą ir tam tikrų augalų grupių derinius kartojo per visą gėlyno ilgį. O gėlynas toks visai nemažas. Tai dvi 150 m ilgio ir 12 m pločio juostos, atskirtos plačiu (6 m) žalios vejos taku. Formalus Edvardo epochos gėlynas (borderis) buvo renovuotas ir pritaikytas XXI a. Žinoma, reakcijos ir nuomonės apie šiuos gėlynus buvo pačios įvairiausios. Būta ir tam tikrų problemų, tai – sausokas dirvožemis ir vietinių triušių bendruomenė. Dabar šios problemos jau praeityje. Tikrai nežinau, kaip tos problemos buvo išspręstos, bet augalai per dvylika metų puikiai suvešėję. Man labai įdomu būtų sužinoti, kaip tuos gėlynus prižiūri. Juk per tiek metų, kai kuriuos augalus tikrai reikėjo persodinti, atjauninti, juk tai ne krūmai ar medžiai. Žinoma, ten parinktos tokios daugiametės gėlės, kurios vienoje vietoje gali augti ilgai. Bet juk jos skirtingos ir yra nevienodo augumo, turėtų pradėti gožti viena kitą ir pan. Kaip visa tai vyksta, man išliko paslaptimi, be to ir nebuvo kada per daug gilintis, nes norėjau kuo daugiau fotografuoti, kad žiemą turėčiau kur semtis įkvėpimo 🙂
Gėlynas prasideda Vaisių kalvos (Fruit Mount) papėdėje ir pamažu leidžiasi žemyn, oranžerijos link.

 Jautiesi, lyg vaikščiotum pievoje esančiu taku.

Daugiau nei 16 000 augalų jūra banguoja vėjyje ir užburia savo  spalvų ir struktūros tobulumu. Gėlynas suskirstytas į 66 įstrižas juostas, po 33 kiekvienoje pusėje. Tačiau, kai žvelgi į jį, jokios geometrijos nesimato. Tai tiesiog augalijos spalvų simfonija su subtiliais spalvų pasikartojimais.

Vienur žėri ryškūs auksiniai saulainių žiedai, kitur ramus mėlesų mėlynumas, o visą spalvų chorą valdo dekoratyvinių žolių ažūrinis rusvumas.

Niekaip negalėjau atsižiūrėti į skaidrią, švelnią ir struktūrišką augalų kompoziciją. Kaip reikia mokėti jausti ir pažinti augalus, kad šitaip juos sudėlioti. Piet Oudolf – tikras augalų genijus.

Sodrūs ir šilti šilokų, veronikūnų lapų ir rūgčių žiedų atspalviai dera su šaltu vyno raudonumo pūkenių lapų spalva.

Rūgčių žiedai ir smailiažiedžių lendrūnų šluotelelės – puikus derinukas 🙂

Jau baigę žydėti, bet vis dar palaikantys gerą formą, Raselo gumbenės ir veronikūnų žiedynai, sudarė puikią kompaniją visu gražumu besipuikuojančiam kemerui. Čia yra vienas iš pagrindinių Piet Oudolf triukų. „Mirę“ t. y. nužydėję augalai (jų sėklų dėžutės) turi atlikti esetinę funkciją, teikti pasigrėjimą viso sezono metu. Jie gražūs savo struktūra ir spalva. Norėčiau pamatyti šiuos gėlynus lapkričio mėnesį, kai lieka vienos – rudos – spalvos visi įmanomi atspalviai ir matomi kiekvieno augalo architektūriški griaučiai.

Tęsiant tą pačią mintį, pastebėjau likusius nuo vasaros dekoratyvinio česnako ir Didžiosios zundos žiedynus. Jie sezono eigoje turėjo lyderio teises, o šiuo metu sudarė foną kitiems augalams. Taip kaitaliodamiesi tarpusavyje, užleisdami vienas kitam vadovavimą, išlaiko gėlyno visumos grožį. Manau, kad čia įspūdinga visais metų laikais. Nors pats grožio pikas yra rudenį. Dekoratyvinių žolių žavesys atsiskleidžia būtent šiuo laikotarpiu.

Kraujalakių žiedynų bumbuliukai pro melvenių rūką, atrodė pasakiškai gražiai.

Visi augalai rudeniškoje saulės šviesoje atrodė puikiai, bet fotogeniškiausios tądien buvo soruolės (Pennisetum macrourum). Jos nerūpestingai mojavo savo puriomis uodegėlėmis, lyg sakydamos: fotografuokite mane, fotografuokite 🙂 Gaila, bet  šios gražuolės pas mus nežiemoja (jos kilusios iš Pietų Afrikos).

Įspūdingos ilgų gėlynų juostos, įrėmintos šonuose augančių krūmų ir medžių, leidosi slėniu žemyn, nukreipdamos žvilgsnį į Wisley sodo karūnos brangakmenį – oranžeriją – Bicentenary Glasshouse. Šis milžiniškas 12 m aukščio statinys buvo pastatytas sodo dviejų šimtų metų jubiliejaus proga. Ir jis yra tikrai efektingiausias iš visų čia esančių. Oranžeriją supa Tom Stuart – Smith sukurti želdynai. Jis atkartojo gaubtas pusmėnulio formas, būdingas  šio, katedrą primenančio, stiklinio pastato sienoms.  Tom Stuart – Smith – pasaulinio lygio kraštovaizdžio specialistas, derinantis tarpusavyje natūralumą ir šiuolaikiškumą.

Tuo metu čia tiesiog šėlo kemerai. Iškėlę aukščiau visų savo galvas, jie rodė savo didybę.

Kemerų ryškumą bandė slopinti gausiai žydinčios saulainės ir peržydėję veronikūnų žiedynai, bei dekoratyvinės žolės.

Gėlynų siautulį ramino griežti skroblų gyvatvorių intarpai ir bokštai.

Tom Stuart – Smith sukurti želdiniai labai darniai susilieja su Piet Oudolf gėlynu. Juos sieja ta pati „Olandiškosios bangos“ gija, panašus požiūris į augalus ir jų panaudojimo galimybes.
Šalia oranžerijos veši prerijų pieva. Informacinis stendas byloja, jog pieva yra nelaistoma ir netręšiama. Ji savo natūralumu apjungia visos šios erdvės bendrą idėją. Gamtoje viskas gražu.

Iki ašarų nesinorėjo iš čia išvažiuoti. Norėjosi viską išlaikyti atmintyje ir atspėti šio grožio paslaptį.

Informacijos šaltiniai:
http://www.rhs.org.uk/gardens/wisley
Piet Oudolf „Landscapes in Landscapes“