Asparagus officinalis
SMIDRAS ARBA ŠPARAGAS
Mano močiutės darželyje, kiek tik galiu prisiminti, smidras augo visada. Milžininškas krūmas su žemyn svyrančiomis švelniomis ažūrinėmis šakomis. Tik vadindavo močiutė jį ne smidru, o tiesiog šparagu. Mane viliodavo jo raudonos gražios uogos. O kiek puokščių su juo buvau pridariusi ! Jis tiko ir prie bijūnų, ir prie jurginų, ir prie pievų ramunių.
Tas pats smidras sodyboje tebeauga ir dabar, tik kitoje vietoje. Jam, ko gero, bus kokie trisdešimt metų ! Ir atrodo jis, kaip visada puikiai. Aš vis kėsinuosi pastaraisiais metais pabandyti pavasarį paragauti šviežių jo daigų, bet pagailiu ir nusiperku parduotuvėje :). O praeitais metais mano mylima kaimynė padovanojo man kokius dešimt šparago sėjinukų, kuriuos pasodinau darže ir jie bus skirti tik mėgavimuisi šia skania daržove. O senasis gražuolis ir toliau puoš sodybą.
Vaistinis smidras (lot. Asparagus officinalis) – tai daugiametis žolinis augalas, priklausantis lelijinių šeimai. Užauga iki 130-150 cm aukščio (jo aukštis, manau, priklauso nuo žemės derlingumo). Pas mus sodyboje žemė labai sunki molinga, bet nežiūrint to, jis puikiai auga. Tai nereiklus augalas, kuris gerai įsitvirtinęs vienoje vietoje gali augti 15 ir daugiau metų. Visiškai atsparus šalčiui. Gal vienintelė jo nuodėmė yra ta, kad nuo savo aukšto stoto gali išvirsti į šonus. Tad, jeigu šalia nėra stipresnio kaimyno, į kurį galėtų atsiremti, jį reikia parišti.
Na apie jo puikų skonį ir patiekalų receptus aš nerašysiu, nes apie tai internete yra daug daug straipsnių. Tik jeigu dar kas nors neragavote, tikrai rekomenduoju paskanauti. Žinokit, tai yra gėris 🙂 !
Smidro arba šparago grožį aš įvertinau palyginus visai neseniai. Jis buvo toks įprastas akiai, kad tiesiog jo nepastebėdavau, kol prieš porą metų, atvažiavus savaitgaliui į kaimą, jis mane tiesiog pritrenkė savo seno gero aukso spalva. O šalia augančios šviesiosios (Hydrangea arborescens) hortenzijos sužiūvę rudi žiedynai dar labiau išryškino jų tobulą geltonį.
Puoliau jį fotografuoti – toks beprtotiškai gražus jis man buvo. Kažkas iš mano Facebook’o draugų net dainą parinko toms nuotraukoms 🙂 – Golden Brown – The Stranglers. Ji tikrai labai tiko tos rudens dienos nuotaikai ir spalvoms.
Bet galiu pasakyti, kad ne kiekvieną rudenį jis būna tokio ryškumo. Šiemet jis mane labiau stebino savo raudonomis uogomis. Jų buvo labai daug.
Smidras aplinkai suteikia romantiškumo ir paslaptingumo. Moka pūsti miglą į akis 🙂 Ir dar jis labai fotogeniškas 🙂
Ir sniegas bei šerkšnas jam labai tinka prie veido.
Jeigu apibendrintume, tai sakyčiau, na tobulas augalas :).
-
Negana to, kad beveik mėnesį juo galima maitintis (skamba visai neromantiškai, bet jis tikrai labai skanus, vitaminingas ir dar sveikas), tai dar ir visus metus jis puošia aplinką.
-
Gero aukšto stoto – gali būti puikia skiriamąją juosta tarp daržo ir dekoratyvinės (reprezentacinės) namo zonos.
-
Vasarą savo spalva neišsišoka, o pabrėžia kitų augalų grožį.
-
Rudenį pagelsta ir tada pasimato puiki jo ūglių (filokladijų) su netikrais lapeliais (spygliukais) struktūra.
-
Raudonos uogytės, nukritus netikriems lapeliams, šviečia iš tolo ir dar patinka paukščiams. Šiemet stebėjau, kaip vienas paukštis (tikrai nežinau koks, bet toks visai nemažas) sėdėjo įsitaisęs krūme kokį gerą pusvalandį ir pasimėgaudamas lesė uogas.
-
Apsnigtas ir apšerkšnijęs smidro krūmas – tai kažkas pa-sa-kiško !
Daviau sau pažadą, kad šiemet bandysiu jo pasisodinti daugiau ir kažkaip integruoti į „Olandiškosios bangos“ gėlyną. O gal jūs pasidalinsite dar kažkokiais smidro privalumais, kurių aš lig šiol nepastebėjau 😉 ?
