Mano močiutės darželyje, kiek tik galiu prisiminti, smidras augo visada. Milžininškas krūmas su žemyn svyrančiomis švelniomis ažūrinėmis šakomis. Tik vadindavo močiutė jį ne smidru, o tiesiog šparagu. Mane viliodavo jo raudonos gražios uogos. O kiek puokščių su juo buvau pridariusi ! Jis tiko ir prie bijūnų, ir prie jurginų, ir prie pievų ramunių.
Tas pats smidras sodyboje tebeauga ir dabar, tik kitoje vietoje. Jam, ko gero, bus kokie trisdešimt metų ! Ir atrodo jis, kaip visada puikiai. Aš vis kėsinuosi pastaraisiais metais pabandyti pavasarį paragauti šviežių jo daigų, bet pagailiu ir nusiperku parduotuvėje :). O praeitais metais mano mylima kaimynė padovanojo man kokius dešimt šparago sėjinukų, kuriuos pasodinau darže ir jie bus skirti tik mėgavimuisi šia skania daržove. O senasis gražuolis ir toliau puoš sodybą.
Vaistinis smidras (lot. Asparagus officinalis) – tai daugiametis žolinis augalas, priklausantis lelijinių šeimai. Užauga iki 130-150 cm aukščio (jo aukštis, manau, priklauso nuo žemės derlingumo). Pas mus sodyboje žemė labai sunki molinga, bet nežiūrint to, jis puikiai auga. Tai nereiklus augalas, kuris gerai įsitvirtinęs vienoje vietoje gali augti 15 ir daugiau metų. Visiškai atsparus šalčiui. Gal vienintelė jo nuodėmė yra ta, kad nuo savo aukšto stoto gali išvirsti į šonus. Tad, jeigu šalia nėra stipresnio kaimyno, į kurį galėtų atsiremti, jį reikia parišti.
Na apie jo puikų skonį ir patiekalų receptus aš nerašysiu, nes apie tai internete yra daug daug straipsnių. Tik jeigu dar kas nors neragavote, tikrai rekomenduoju paskanauti. Žinokit, tai yra gėris 🙂 !
Smidro arba šparago grožį aš įvertinau palyginus visai neseniai. Jis buvo toks įprastas akiai, kad tiesiog jo nepastebėdavau, kol prieš porą metų, atvažiavus savaitgaliui į kaimą, jis mane tiesiog pritrenkė savo seno gero aukso spalva. O šalia augančios šviesiosios (Hydrangea arborescens) hortenzijos sužiūvę rudi žiedynai dar labiau išryškino jų tobulą geltonį.
Puoliau jį fotografuoti – toks beprtotiškai gražus jis man buvo. Kažkas iš mano Facebook’o draugų net dainą parinko toms nuotraukoms 🙂 – Golden Brown – The Stranglers. Ji tikrai labai tiko tos rudens dienos nuotaikai ir spalvoms.
Bet galiu pasakyti, kad ne kiekvieną rudenį jis būna tokio ryškumo. Šiemet jis mane labiau stebino savo raudonomis uogomis. Jų buvo labai daug.
Smidras aplinkai suteikia romantiškumo ir paslaptingumo. Moka pūsti miglą į akis 🙂 Ir dar jis labai fotogeniškas 🙂
Ir sniegas bei šerkšnas jam labai tinka prie veido.
Jeigu apibendrintume, tai sakyčiau, na tobulas augalas :).
-
Negana to, kad beveik mėnesį juo galima maitintis (skamba visai neromantiškai, bet jis tikrai labai skanus, vitaminingas ir dar sveikas), tai dar ir visus metus jis puošia aplinką.
-
Gero aukšto stoto – gali būti puikia skiriamąją juosta tarp daržo ir dekoratyvinės (reprezentacinės) namo zonos.
-
Vasarą savo spalva neišsišoka, o pabrėžia kitų augalų grožį.
-
Rudenį pagelsta ir tada pasimato puiki jo ūglių (filokladijų) su netikrais lapeliais (spygliukais) struktūra.
-
Raudonos uogytės, nukritus netikriems lapeliams, šviečia iš tolo ir dar patinka paukščiams. Šiemet stebėjau, kaip vienas paukštis (tikrai nežinau koks, bet toks visai nemažas) sėdėjo įsitaisęs krūme kokį gerą pusvalandį ir pasimėgaudamas lesė uogas.
-
Apsnigtas ir apšerkšnijęs smidro krūmas – tai kažkas pa-sa-kiško !
Daviau sau pažadą, kad šiemet bandysiu jo pasisodinti daugiau ir kažkaip integruoti į „Olandiškosios bangos“ gėlyną. O gal jūs pasidalinsite dar kažkokiais smidro privalumais, kurių aš lig šiol nepastebėjau 😉 ?
6 COMMENTS
Jūsų pasakojimas nunešė mane į vaikystę:) Nei viena rugsėjo 1-osios puokštė neapsieidavo be jo šakelės… Tik mano krašte, vakarų Lietuvoje, jį Šilkeliu vadindavo.
Pernai ir aš savo kieme pasisodinau mažytį kerelį. Tikiuosi, kad užaugs:)
Bet koks gražus pavadinimas – Šilkelis !!! Man dar neteko girdėti taip vadinant smidro. Bet toks vardas labai tinka šiam augalui, nes švelnumas ir slystantačios žemyn šakelės tikrai primena tikro šilko savybes.
Aš esu įsitikinus, kad Jūsų smidras puikiai augs. Jam gal tik kokių metelių reikės įsitvirtinimui, o paskui jis tik gražės 😉
Tikrai labai gražiai pristatėte šį, atrodo, senamadišką augalą :-). Man irgi kilo mintis pasodinti smidrų gyvatvorę. Kažin, kokie jo pageidavimai saulei? Turiu pusiau užpavėsinamą pakraštį…
Sveiki, Vaida. Smagu, kad Jums patiko :)Dėl smidro reiklumo saulei, galėčiau atsakyti taip: jam reikalingas dalinis saulės apšvietimas. Nebūtina, kad ištisą dieną jis maudytųsi saulės spinduliuose. Bet visiškame pavėsyje jis skurs. Maniškis būna apšviestas rytinės saulės ir apie valandą pietinės, na grubiai tariant pusdienis saulės, kitą dienos dalį praleidžia namo šešėlyje. Labai svarbu, kad nebūtų stipriai užmirkstanti žema vieta. Bet kuo augalas senesnis, tuo labiau jis yra kantrus ne itin palankioms sąlygoms. Porą metų jis būna lėtas. Bet svarbiausia įgauti gerą pagreitį :)Gyvatvorė turėtų būti įspūdinga.
Ačiū už atsakymą :-). Truputį pasidomėjau ir radau, kad dabar maistui auginama daug visokių hibridinių veislių, kurios neva skanesnes, derlingesnės, neišgriūna ir t.t. O ar ir senasis močiučių darželio smidras irgi būna skanus iš pavasario?
Pati nebandžiau jo pavasarinių ūglių pjauti pavasarį,kažkaip gaila buvo 🙂 Bet viena pažįstama sakė, kad daro tai kasmet su tuo senoviniu močiučių šparagu ir jis tikrai labai skanus. O man praeitą vasarą kaimynė padovanojo kažkokių iš UK parvežtų sėklų sėjinukų, tai juos bandysiu pasiaugint ir valgyti, nes pasodinau darže, kad galėčiau apkaupti.