Epimedį (Epimedium x rubrum) auginu jau senokai. Kai jį įsigijau, neturėjau žalio supratimo kas tai per augalas. Patiko jo margi lapai. Pasodinau saulės kepinamoje vietoje, gana skurdokame dirvožemyje. Bet šis augalas buvo kantrus ir labai atsparus visoms negandoms. Net dabar, kai žinau epimedžio augimo sąlygas, aš jo nepersodinu kitur, nes jis čia įsitvirtino, užaugo gana nemažu krūmeliu, susidraugavo su savo „kolegomis“. Galiu pasakyti, kad jis man labai patinka, nes neturi jokių trūkumų :).

 

 Epimedžiai priklauso raugerškinių šeimai. Jie kilę iš Pietų Europos, Azijos kalnų, bei Tolimųjų Rytų. Tai šakniastiebiniai daugiamečiai augalai, geriausiai augantys pavėsyje, mėgsta drėgnesnę, purią ir derlingą dirvą. Bet kaip rodo mano auginimo pavyzdys, jie puikiai gali prisitaikyti ir ne prie tokių palankių gyvenimo sąlygų. Augalo aukštis dažniausiai būna 20-30 cm, bet kai kurių rūšių pasitaiko tik 10 cm ar išauga iki 50 cm. 

Epimedžių odiški lapai puikiausiai išsilaiko per žiemą. Pavasarį, nutirpus sniegui, aš stiebus nupjaunu. Tada jis pradeda leisti naujus stiebelius ir žiedynstiebius, kurie atrodo tokie trapūs, o žiedai labai subtilūs. Žydi balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje.

Krūmo forma išlieka tvarkingai pusapvalė visą sezoną – nuo pavasario iki rudens.

Lapai pavasarį būna žali su rausvais pakraštėliais. Vasarą jie pažaliuoja, o rudeniop keičiasi kaip kokie chameleonai – nuo raudono iki bronzinio atspalvio.

Nuotraukoje kairėje epimedžio lapai gegužės mėnesį, o dešinėje – lapkričio.
 

Epimedžiai pavasarį labai gražiai atrodo su paprastosiomis margutėmis, ir ausytomis raktažolėmis. Žydi jie visi vienu metu ir atrodo labai mielai.

O rudenį, rutulinės tujos ir kukmedžio žaluma dar labiau pabrėžia epimedžio lapų raudonį.

Praeitų metų ruduo buvo labai saulėtas ir šiltas. Tikriausiai todėl epimedis buvo įgavęs rūdžių spalvą, o šiemet tuo pačiu metu jis pusiau žalias pusiau raudonas.