Pulsatilla
ŠILAGĖLĖS
Sunku gyventi, net ir laikinai, be kompiuterio :).
Taigi, bežiūrėdama pro langą, ir matydama, sunkiai iš ledo ir sniego besivaduojančius augalus, vis dar vartau praeito pavasario vaizdus. Šilagėlės – tai tie augalai, kurie užkliuvo man šiandieną. Gražus, mielas, jaukus ir minkštas augaliukas. Labai nereiklus ir gana ilgai džiuginantis savo metamorfozėmis (nuo balandžio iki birželio).
Pulsatilla (šilagėlė) – priklauso vėdryninių (Ranunculaceae) šeimai. Šie daugiamečiai augalai krauna žiedinius pumpurus rudenį, todėl jie padengti tankiais pūkeliais. Taip augalas apsisaugo nuo šalčio. Pavasarį, kai tik atšyla, pūkuoti tvirti stiebai pradeda gana greitai augti ir aukštyn kelti pumpurus. Išauga 20-40 cm aukščio. Tuo pačiu metu auga ir labai gražūs pūkuoti ir minkšti ažūriniai lapai. Šilagėlės – nereiklūs augalai: gerai auga ir molingame, ir smėlingame dirvožemyje (mano sode žemė smėlinga). Galima jas sodinti saulėtose vietose ar nedideliame pavėsyje. Pas mane saulės jos gauna tikrai daug. Vienoje vietoje gali augti 10 ir daugiau metų. Kuo ilgiau auga, tuo tankesnis ir didesnis keras, daugiau žiedų ir grožio. Kaip ir dauguma kitų augalų, nemėgsta, kad juos kas nors stelbtų. Šilagėlės nemėgsta persodinimo (patikrinta). Žiedų spalva gali būti violetinė, balta, rudai raudona. Gražiai atrodo gėlynuose su pavasarinėmis gėlėmis – tulpėmis, narcizais. Man šilagėlės labai gražu su tulipa tarda, kurių geltoną spalvą atkartoja šilagėlių viduriukai.
Kai šilagėlės peržydi, numeta savo žiedlapius, ir pradeda formuoti sėklas, susidaro kažkas panašaus į pienės pūką, tik labiau patvaraus (ir norėdamas jo nenupūsi :)).
Man buvo gaila juos nupjauti, nes labai gražiai tiko su šalia žydinčiu diktonu (Dictamnus albus).
Nupjovus, aš tuos žiedynus sėklynus 🙂 sudžiovinau ir pakabinau žemyn „galva“. Laikosi iki šiol.
