lapkričio 2012 - Garden Stories

PAUKŠTELIS

2012-11-26

Pažvelgus į jį, visada susidaro iliuzija, kad jis tuoj tuoj pakils :).
Kol neprisijaukinau tikrų paukštukų, kad galėčiau juos fotografuoti, treniruojuos su šiuo, kuris manęs tikrai nesibaido :). Visada mielai man pozuoja ir nepavargsta.
Gražus visais metų laikais.
Šis sodo aksesuaras vienas mano mylimiausių.

Gėlynai

SPALVOS

2012-11-19

Visada nori ir ilgiesi to, ko dabar nėra. Šiuo metu man katastrofiškai trūksta spalvų. Ryškių, įžūlių, akis rėžiančių spalvų. Bandau susidraugauti su rusvomis, pilkšvomis ir kitomis -omis spalvomis, bet man reikia raudonos, mėlynos, geltonos, o ne jų atspalvių. Noriu daug spalvų ir daug augalų.

Na nuotaika tokia. Būna, pasitaiko. Praeis… tikiuosi :).

Epimedium grandiflorum ‘Nanum‘

EPIMEDIS

2012-11-16

Epimedį (Epimedium x rubrum) auginu jau senokai. Kai jį įsigijau, neturėjau žalio supratimo kas tai per augalas. Patiko jo margi lapai. Pasodinau saulės kepinamoje vietoje, gana skurdokame dirvožemyje. Bet šis augalas buvo kantrus ir labai atsparus visoms negandoms. Net dabar, kai žinau epimedžio augimo sąlygas, aš jo nepersodinu kitur, nes jis čia įsitvirtino, užaugo gana nemažu krūmeliu, susidraugavo su savo „kolegomis“. Galiu pasakyti, kad jis man labai patinka, nes neturi jokių trūkumų :).

Epimedžiai priklauso raugerškinių šeimai. Jie kilę iš Pietų Europos, Azijos kalnų, bei Tolimųjų Rytų. Tai šakniastiebiniai daugiamečiai augalai, geriausiai augantys pavėsyje, mėgsta drėgnesnę, purią ir derlingą dirvą. Bet kaip rodo mano auginimo pavyzdys, jie puikiai gali prisitaikyti ir ne prie tokių palankių gyvenimo sąlygų. Augalo aukštis dažniausiai būna 20-30 cm, bet kai kurių rūšių pasitaiko tik 10 cm ar išauga iki 50 cm.

Epimedžių odiški lapai puikiausiai išsilaiko per žiemą. Pavasarį, nutirpus sniegui, aš stiebus nupjaunu. Tada jis pradeda leisti naujus stiebelius ir žiedynstiebius, kurie atrodo tokie trapūs, o žiedai labai subtilūs. Žydi balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje.

Krūmo forma išlieka tvarkingai pusapvalė visą sezoną – nuo pavasario iki rudens.

Lapai pavasarį būna žali su rausvais pakraštėliais. Vasarą jie pažaliuoja, o rudeniop keičiasi kaip kokie chameleonai – nuo raudono iki bronzinio atspalvio.

Nuotraukoje kairėje epimedžio lapai gegužės mėnesį, o dešinėje – lapkričio.

Epimedžiai pavasarį labai gražiai atrodo su paprastosiomis margutėmis, ir ausytomis raktažolėmis. Žydi jie visi vienu metu ir atrodo labai mielai.

O rudenį, rutulinės tujos ir kukmedžio žaluma dar labiau pabrėžia epimedžio lapų raudonį.

Praeitų metų ruduo buvo labai saulėtas ir šiltas. Tikriausiai todėl epimedis buvo įgavęs rūdžių spalvą, o šiemet tuo pačiu metu jis pusiau žalias pusiau raudonas.

Visą žiemą epimedis išlieka su lapais. Ar gi ne tobulas augalas 🙂 ?

Turiu dar vieną epimedžio rūšį – tai didžiažiedis, bet miniatiūrinis, užaugantis tik 10 cm aukščio Epimedium grandiflorum ‘Nanum‘. Žydi jis baltais dideliais žiedais. O pats toooks mažulytis :). Trilinkai teko lenktis, kad jį nufotografuoti.

Jį auginu tik antrus metus, tad didelių auginimo subtilybių nepastebėjau. Auga jis pavėsiuke, derlingesnėje ir drėgnesnėje dirvoje, nei aukščiau mano minėtasis Epimedium x rubrum. Tik šio mažojo lapeliai nors ir su nežymiu raustelėjimu pakraščiuose, bet rudenį jie ne tokie išraiškingi. O gal jam dar reikia laiko,kad parodytų save ?

Uncategorized

VIENERI METAI !

2012-11-08

Greitai greitutėliai prabėgo 1-eri metai, kai pradėjau rašyti savo sodo (ir ne tik) istorijas.

AČIŪ, kad skaitote !

Lentvario dvaro parkas

LENTAVRIO DVARO PARKAS II DALIS

2012-11-02

DETALĖS IR AUGALIJA

Lentvario dvaro parke galime nemažai rasti tuo metu madingų betoninių dekoratyvinių elementų, imituojančių medį, – tai betoninės medžių šaknys, šakos, kelmai, suolai ir staleliai.

Kas galėtų įtarti, kad čia ne natūrali, o betoninė medžio šaka ?

Na, nežinotum, kad čia betonas, ir į galvą nešautų tokia mintis. Ir kelmo forma ir žievės rievelės padarytos taip kruopščiai. Natūraliai užaugusios samanos… ir, atrodo, jokios apgavystės :). Tik įgudusių rankų darbas.

Visuose E. F. Andre Lietuvoje kurtuose parkuose randame natūralias uolas imituojančias atramines sienutes, lyg uoloje iškaltus akmeninius laiptus. Lentvario parke ypač gausu vingiuotų akmeninių takelių, laiko ir gamtos, padengtų minkštutėmis žaliomis samanomis.

Lentvario dvare man labai patiko kolonos su vazomis. Pastebėjau, kad ir terasoje prie rūmų stovi tokios pačios vazos.

Daug detalių, kurias čia, parke, išdėliojo žmogaus ranka, bet jos nerėkiančios, o gražiai įsiliejančios į bendrą visumą. Reikėtų pasimokyti ir stengtis taip sudėlioti dekoratyvinius elementus, kad jie negožtų gamtos grožio.
Šiame parke padariau sau savotišką atradimą. Tarp taip pažįstamų man medžių – eglių, klevų, liepų – auga iki skausmo žinomos ir dabar tikriausiai kiekvienoje sodyboje sutinkamos vakarinės tujos. Bet mūsų laikais, tai dažiausiai gyvatvorinis medis, o čia jis auga kaip miško dalis. Tik gerai įsižiūrėjęs suvoki – o, tai tuja ! Jos taip gražiai čia adaptavosi, kad tapo šio parko – miško dalimi. Taip atsitiko visai neatsitiktinai. Joms apgalvotai buvo parinkta vieta, kur jos puikiai prisitaikė ir atliko savo dekoratyvinę funkciją.

Šiuo metu parke auga apie 60 įvairių medžių ir krūmų rūšių. Tai eglės, klevai, ąžuolai, liepos, pušys ir kt. Tarp jų galime sutikti ir senų svetimžemių medžių – europinių maumedžių, melsvųjų pocūgių, vakarinių tujų, pilkųjų tuopų, karpotųjų beržų, sidabrinių klevų ir kt. E. F. Andre yra introdukuotos 22 rūšys (šaltinis: „Eduardo Fransua Andre parkų kelias Lietuvoje“ Turistinio maršruto vadovas).

Vaikščiodama parku bandžiau ieškoti tų retesnių augalų. Sekėsi man nekaip. Daug medžių buvo jau be lapų. Tad mano „egzotikos“ radybos apsiribojo tik juodauogio šeivamedžio karpytalape forma.