Augalas gana keistu vardu. Pavadinimas sudarytas iš dviejų žodžių: graikų kalboje –  Phyton – augalas, o lotynų kalboje –  lacca – raudonos sultys, dažai ar lakas ( http://lt.wikipedia.org/wiki/Fitolaka).

Fitolaka įspūdingiausia rudenį, kai jos šakos pasipuošia juodomis blizgančiomis uogomis, kurių sultys yra tamsiai raudonos. Augalas nuodingas. Bet kadangi aš juo tik grožiuosi, o tai pavojaus gyvybei nekelia, tai jis sėkmingai pas mane auga :).

Nors jau bręsta mintis pavasarį iškeldinti jį į sodybą, nes jo gabaritai pasiekė neleistinas mano sklypui ribas (aukštis apie 1,50 cm ir apie 1,50 cm plotis). Bet nežiūrint visų šių ne itin teigiamų apibūdinimų, jis labai fotogeniškas :).

Žydi fitolaka baltomis ilgomis kekėmis nuo birželio vidurio.

 

 

 

Nužydėję žiedai pažaliuoja.

 

 

Paskui rausta ir juoduoja. Juodos ir blizgančios kekės atrodo labai viliojančiai. Tik nereikia jomis susigundyti ir bandyti ragauti. Jos nuodingos !

Tuo pačiu metu augalas būna pasipuošęs ir žiedais, ir benokstančiomis, ir prinokusiomis uogomis.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Iš arti kiekviena uoga panaši į mažą juvelyrišką sagutę.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vėliau, prisirpusi uogytė nukrenta, bet kekė ant kurios ji augo išlieka ryškiai rožinės spalvos ir labai dekoratyvi, sudaryta iš mažų rausvų gėlyčių.

 

 

 

 Lapkričio mėnesį, kai augalas jau būna pakąstas šalnų ir pasidaro nebedekoratyvus, aš nupjaunu stiebus ir palieku jį žiemoti.