ISTORIJA SU AGAPANTU

ISTORIJA SU AGAPANTU

Prieš tris metus, lankydamasi tulpių parke Keukenhofe, nusipirkau šakniastiebinį augalą agapantą (lot. Agapanthus, angl. Lily of the Nile). Jokia veislė ant pakuotės nebuvo nurodyta, nuotraukoje –  klasikinės žydros “agapantiškos” spalvos agapantas :). Kadangi niekada nebuvau auginus tokio augalo, dariau tai, kas buvo nurodyta instrukcijoje: sodinti į dirvą, kaip bordiūrinį augalą arba į indą, t. y. vazoną ir visą vasarą laikyti lauke. Aš pasirinkau antrąjį variantą ir jį laikiau terasoje, saulėtoje vietoje, laisčiau gana gausiai, neleisdama žemei perdžiūti. Tiesa, vazoną parinkau ankštoką, nes tarybinių laikų knygelėje apie kambarines gėles (nežinau kodėl šis buvo priskirtas kambarinių augalų kategorijai) buvo parašyta, jog jis nemėgsta kai šaknys būna erdviai. Išaugo gražus lapų kupstas, kuris džiugino 🙂 visą vasarą savo žaluma. Deja, nežydėjo. Pagal aprašymą ant pakuotės, jei augalas augo lauke, žemėje, žiemai jį reikėtų užmulčiuoti, nes gali iššalti (taip eksperimentuoti pabijojau). Atėjus rudeniui, su  šalnomis, įnešiau į rūsį ir laikiau ten jį visą žiemą.  Šiek tiek laisčiau, vasariniai lapai nugelto ir nuvyto. Vasario mėnesį pradėjo kaltis nauji lapeliai, kurie iki sezono pradžios (kol iškeliavo atgal į lauką, į terasą, o tai buvo gegužę) ištįso ir atrodė nekaip. Ir vėl mano augaliukas nežydėjo :(. Aš buvau visai nepatenkinta. Šį kartą žiemą laikiau jį vėl rūsyje, bet laisčiau tiek, kiek tai neleido lapams nuvysti (kažkur perskaičiau, jog reikia per žiemą išlaikyti lapus žalius). Deja, ir vėl nesekmė, nes jis ir vėl man nežydėjo. Aš buvau pasiruošusi jį iškomandiruoti į komposto dėžę, bet labai sunku prisipažinti pralaimėjus :). Todėl ir jam ir sau daviau dar vieną šansą. Dar viena žiema ir dar vienas bandymas – nelaistau jo visiškai. Šaltuoju metu bandau šviestis, ieškau informacijos internete. Randu tinklapius: http://www.agapanthus.info/de/public/index.php?id=10 ir http://www.sodogeles.lt/?s=agapantas&x=0&y=0. Pavasarį (balandžio mėn.) atsinešu į kambarį, truputį laistau, o šiltomis dienomis išnešu į terasą taip jį grūdindama. Auga gražiai, lapai dygsta kupstais, o aš jau galandu dantį … Vieną dieną, gegužės pabaigoje, eilinį kartą liedama augalus, staiga pamatau keistus sustorėjimus tarp lapelių. Suprantu, jog tai – žiedų užuomazgos. Tai bent buvo džiaugsmo! Dabar supratau, jog ne veltui laukiau.

Tiesa, agapanto per tą laiką nepersodinau nei karto, leidau šaknims jaustis kuo anksčiau (šiek tiek kankinau jį). Žiedynstiebiai augo gana greitai (išaugo apie 80 cm), teko juos net paramsčiuoti, kad nenusvirtų žemyn. Kai pradėjo skleistis pirmasis žiedukas ( o tai buvo liepos pradžioje), buvau devintam danguj ! Paskutinę liepos savaitę turėjome su šeima išvykti visai savaitei. Nenorėjau, jog nelaistytas mano džiaugsmas nuvystų. Todėl paėmiau peilį ir … visus žiedynus nupjoviau, bei pastačiau į vazą. Graži puokštė buvo ! Nuskinti žiedai laikėsi tiesiog puikiai dar ir po savaitės. Tik vazonas terasoje jau nedžiugino. Dabar žiema, nors vis dar be sniego ir šalčio, o agapantas vėl rūsyje ilsisi be vandens ir laukia (tikiuosi :)) pavasario, o aš jau ilgiuosi tų žydrų, tikrai nuostabių žiedų.

O dabar šiek tiek tikslesnės informacijos tiems, kurie galbūt augina ar augins agapantus:
Agapantas (Agaphatus) – lelijinių šeimai priklausantis augalas, kilęs iš Pietų Afrikos. Žydi baltais ir mėlynais žiedais liepos – rugpjūčio mėn. Žiedynų aukštis – 80-150 cm aukščio, krūmelio aukštis priklausomai nuo veislės gali būti 10-45 cm aukščio. Gali būti visus metus žalias arba numetantis žiemai lapus (apmirštantis). Auginamas kaip vazoninis augalas terasose ar balkonuose. Žiemoja vėsiai ir sausai rūsyje. Mėgsta labai saulėtą vietą. Žiedai gali būti skinami puokštėms. Vazonas neturėtų būti per didelis (idealu, jei jis bus platesnis ir žemesnis), priklauso nuo šaknyno dyžio. Geriau, kad šaknys būtų ankštai. Žemė, kurioje auginamas augalas turi būti visada drėgna, bet neužmirkusi, humusinga, ph neutralus. Didesnioji žemės dalis turėtų būti derlinga, o likusi – smėlis,  geram drenažui. Nemėgsta užsistovėjusio lėkštelėje vandens. Tręšti vieną kartą per mėnesį. Žemiausia temperatūra, kurią gali pakelti yra -5 laipsniai. Persodinama po žydėjimo arba anksti pavasarį (kai tikrai reikia). Pavasarį išnešamas į lauką ir pastatomas saulėtoje vietoje. Saugoti nuo pavasarinių šalnų. Nuo balandžio iki rugsėjo nuolat reguliariai laistomas, vieną kartą per mėnesį tręšiamas. Per didelis azoto kiekis skatina lapų augimą ir augalas neužaugina žiedų. Po žydėjimo augalas paliekamas lauke iki šalnų (ne daugiau -5 laipsnių). Nukritus temperatūrai žemiau, augalas įnešamas į rūsį, kuriame temperatūra yra ne aukštesnė nei 8 laipsniai šilumos. Žiemą augalas nelaistomas visiškai, jis būna ramybės būsenoje.